Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų gruodžio  21 d. laikraščio „Širvis“ 49-ame numeryje.

Šventės artyn, eilės prekybos centruose – ilgyn. Kantriai laukiu savo eilės ir norom nenorom girdžiu dviejų, prieš mane laukiančių, jaunų moterų pokalbį:

– Patark, bičiule, ką geriau padovanoti vyrui per Kalėdas: piniginę ar rankinę?

– Tai problemą radai. Dovanok abi.

– Ne, negaliu. Bus per brangu.

– O tai ko jam labiau reikia?

– Jam nereikia nei vieno, nei kito. Tikina esąs patenkintas, tuo ką turi. Bet juk kažką dovanoti reikia, o nieko nebesugalvoju.

Eilė pagaliau priartėjo ir pokalbio pabaigos nebeišgirdau. Sutikite, keistokas pokalbis. Dovanojimas dėl dovanojimo, tiesiog todėl, kad dovanoti kažką juk reikia? Kodėl reikia? Neprisimenu to visuotinio apsidovanojimo vaikystėje. Rasdavome po staltiese šiene paslėptą didelį saldainį ir buvome laimingi. Netvirtinu, kad dovanos yra blogai. Bet kartais prieš šventes jautiesi lyg į kampą įvarytas: dovanos šeimai, draugams, kaimynams, bendradarbiams. Nes visi taip daro. Teko girdėti, kad lietuviai kalėdinėms dovanoms išleidžia daugiau nei dauguma turtingesnių Europos šalių gyventojų. Jau vien dovanų maišelių, vyniojamo popieriaus ir dekoracijų pardavėjai neblogą biznį prieš Kalėdas pasidaro, apie kitus nė nekalbu. Puiku, jei dovana reikalinga ir naudinga. Bet kiek beverčio šlamšto atkeliauja į namus! Gaila, kad pas mus dar nėra tradicijos po švenčių grąžinti prekybos centrams nereikalingų dovanų, kas užsienyje yra įprasta. Ko gero ir ten niekas nepriima kičinių seneliukų, angeliukų, puodelių, statulėlių ir panašių „meno“ šedevrų. Rimtai dovanai pinigų nesukrapštome, todėl ir kaišome skyles tokiomis prekėmis „viskas už eurą“.

Mes su kaimynėmis kasmet apsikeičiame savo „firminiais“ gaminiais. Per ilgus metus žinome viena kitos skonį, nors nevengiame ir eksperimentinio gaminio įteikti – svarbiausia dėmesys ir geri norai. Pasiūliau taip pasielgti ir vienai, dejuojančiai, kaip jos piniginė ištvers tą apsidovanojimo naštą. „Ką tu, – pasibaisėjo ji. – Niekas manęs nesupras, reikia kažko pirktinio, būtinai.“

Girdėjau graudžiai pajuokaujant, kad Adventas seniai nebe ramybės ir susikaupimo metas. Kokia ramybė, kai dienų dienas blaškaisi po prekybos centrus ieškodama dovanėlių, mąstai ne apie maldą, o apie tai, ar sąraše nepraleidai kieno nors vardo. Nes užsuks jisai su dovanėle, o tu jam nieko neturi. Sarmata didžiausia.

Kartais atrodo, kad visiškai nebepasitikime savimi. Močiutės bijo apdovanoti vaikus ir anūkus pačių megztomis kojinėmis ar pirštinėmis. O gal nepatiks, gal nenešios? Nagingi vyrai slepia pačių išdrožtas figūrėles, originalias žvakides ar padėkliukus. Gal tik nusijuoks tokias dovanas pamatę? Dėl šventos ramybės traukime į prekybos centrą „balvonų“ pirkti. Tikriausiai irgi nepatiks ir nebus reikalingi tie „balvonai“, bet pirktiniai – tai vis pirktiniai, nėra ko kritikuoti.

Išradingesnės šeimos sugalvoja dovanas pirkti burtų keliu, ribodamos kainas, pasidaro tiesiog linksmą atrakciją. Man tai irgi sektinas pavyzdys.

Įdomu, kas ir kada sugebės nutraukti tą visuotinio apsidovanojimo kultą? Kas grąžins Kalėdoms jų tikrąją prasmę ir dvasią? Kada „balvonai“ liks dūlėti parduotuvių lentynose? Mūsų pačių galioje visa tai pakeisti. Dovanokime su meile ir išradingumu, lai dovanos teikia džiaugsmą, o ne galvosūkį. Dosnių jums šv. Kalėdų!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų gruodžio  21 d. laikraščio „Širvis“ 49-ame numeryje. Šventės artyn, eilės prekybos centruose – ilgyn. Kantriai laukiu savo eilės ir norom nenorom girdžiu dviejų, prieš mane...