Pasidalink per Facebook!

Važiuojantys į Zibalus ar pro šalį negali nepastebėti tvenkinio, kuriame nardo gulbės. Tiesa, jos kol kas tik plastmasinės, ką žinai, dabar, kai gulbių gausėja ir jos nenori išskristi iš mūsų šalies, gal ateityje ir tikros atskris, ir apsigyvens tvenkinyje. O kieno šis akį traukiantis tvenkinys? Kas gali atsakyti, jei ne bendruomenės pirmininkė Dalia Bulonienė. Ji man daug gerų žodžių pasakė apie šio tvenkinio šeimininkus, ūkininkus Lionę ir Antaną. O susitikome pas Antaną Jankūną per pačias antanines. Žmona tik sukosi virtuvėje, ruošdamasi atvyksiančius svečius sutikti.

Ūkininkavimo pradžia, kaip visada, buvo sunkoka. Tvarte mykė aštuoniolika melžiamų karvių. Rytą vakarą jas tekdavo melžti rankomis, vėliau pagelbėdavo melžimo aparatas. O kur dar prieauglio priežiūra. Didžiausias darbas – šieno paruošimas. Viskas buvo daroma rankiniu būdu. Pievas nušienauja traktorius, o toliau jau patiems teko vartyti, krauti ir vežti šieną trisdešimčiai raguočių. Jei tinkamas oras – darbas neužtrunka, o jei lietingas… Po truputį žemės ūkio technikos ūkininkų kieme ėmė daugėti, tiesa, naujos dar nedaug, dauguma naudota. „Yra įmonės, prekiaujančios naudota žemės ūkio technika, kai kurios iš jų savo prekėms suteikia garantiją, – paaiškino ponas Antanas, – tačiau kol kas savo prikiniais negaliu skųstis. Darbymečiu dirba be priekaištų, o žiemą tvarkome, taisome, keičiame susidėvėjusias dalis. Žodžiu – remontuojame, ruošiame ateinančių metų žemės darbams. Dirbame kartu su sūnumi Vygantu.“

„O Vygantas nuo mažens žemdirbys, – į pasakojimą apie vyrų darbus įsiterpė mama. – Kai kiti kaimo vaikai bėgiodavo, žaisdavo, mūsiškis kasinėdavo žemę, sėdavo pjuvenas – tai buvo jo grūdai. Mažas būdamas jau mokėjo pamelžti karves. Išsirinko sau karvutę ir ją melždavo. O man ir smagiau, ir greičiau. Kai įsigijome melžimo aparatą, ir čia Vygantas didžiausias padėjėjas“, – prisimena mama Lionė.

„Tai kur šiandien Jūsų darbštusis padėjėjas?“ – paklausiau. „Laukuose, – lauko pusėn mostelėjo tėtis. – Suka šieno ritinius. Vakar pavakary pradėjęs, suvyniojo per šimtą“. „Gal labai spaudžiate prie darbo jauną vaikinuką? – paklausiau. – Jo amžiaus jaunimas nemėgsta kaimiškų darbų. Sprunka į užsienį. O kaip jūsiškis?“ „Vygantas, nė negalvoja apie kitokį darbą. Kam jam dirbti svetimiems, jei gali būti pats sau ponas? Pradinės klasės mokytoja jau pastebėjo, kad Vygantą vilioja kaimas. Pamokų metu užgirdęs kažkur ūžiant traktorių, mokinukas atitoldavo nuo klasės reikalų ir visas mintyse atsidurdavo prie burzgiančios technikos. Ir dabar netingi, jei reikia, anksti kelia ar vėlai gula. Kol neatlieka būtinų darbų, tol neina miegoti“, – gražiai apie jaunėlį kalba tėvai.

Susidaro įspūdis, kad lauko darbai yra vyrų baras, tvarka ir ruoša namuose – žmonos. O kas sumanė, įrengė ir prižiūri kitapus kelio tvenkinį? Tai tikras gulbių ežeras. „Tai jau Lionės sumanymas“, – atsakė Antanas. „Toje vietoje buvo bala, – paaiškino Lionė. – Iškasėme, sutvirtinome tvenkinio krantus. Tada jau reikia pirtelės. Po pirties norisi panirti į vandenį – reikalingas lieptas. Čia dabar mūsų poilsio vieta, tad reikia stalo, suolų, židinio; reikia poilsiui gražios aplinkos, todėl ir kilo mintis čia apgyvendinti gulbes, tinkamoje vietoje „pasodinti“ lauke rastus akmenis. O kaip be gėlių? Mėgstame su šeima čia pabūti. Patinka ir mūsų svečiams. Šiandien laukiame atvažiuojančių sesers šeimos iš Siesikų su trimis globotiniais. Vaikams ypač patinka čia maudytis ir žaisti“, – aprodydama tvenkinio teritoriją, pasakojo šeimininkė.

„Čia poilsiaujame, kai nebūna daug laiko. Jei atsiranda viena kita laisva dienelė, keliaujame po Lietuvą. Aplankome įdomias, nelankytas vietas, pasisvečiuojame pas gimines. Štai Lionė iš septynių vaikų šeimos, išsibarsčiusių po Lietuvą, yra gyvenančių ir užsienyje, tad tik spėk pas visus pabuvoti. O Kovo 11-ąją visa giminė pas mus. Keliame vėliavą Valstybės nepriklausomybės atkūrimo ir Lionės gimtadienio proga“, – meiliai į žmoną žiūrėdamas kalba Antanas.

„Man bendruomenės pirmininkė Dalia sakė, kad esate aktyvūs bendruomenės nariai“, – pasitikslinau. „Dalyvaujame, tačiau daugiau kaip rėmėjai. Į renginius taip pat ateiname. Tradicinės Jurginės, Užgavėnės, Naujųjų metų sutikimas. Pastaruoju metu lankėmės kaimynų Širvintų kultūros centro Anciūnų filialo spektaklyje, klausėmės anciūniškių kaimo kapelos koncerto. Daug laiko atima visagalis internetas. Svarbiausią informaciją gauname tik iš jo“, – atsakė Lionė.

Namie nesulaukusi darbštuolio Vyganto, pamačiau jį tolokai nuo namų į priekabą kraunantį jau susuktus šieno ritinius. Puiki, darbšti, draugiška, grožį puoselėjanti šeima gyvena Zibaluose. Nereikia jokių užsienių, gyvenimas gražus tėviškėje.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Važiuojantys į Zibalus ar pro šalį negali nepastebėti tvenkinio, kuriame nardo gulbės. Tiesa, jos kol kas tik plastmasinės, ką žinai, dabar, kai gulbių gausėja ir jos nenori išskristi iš mūsų...