37/51 – Onutės Valančienės darbo trupmena
Straipsnis buvo išspausdintas rugpjūčio 1 d. laikraščio „Širvis“ 30-ame šių metų numeryje.
Visiems gerai žinoma ir pažįstama, o ypač gelvoniškiams – Ona Valančienė. Mokytoja, direktorė, o šiandien laisvas paukštis. Visada magėjo artimiau susipažinti su šia energinga, scenos nevengiančia, visur suspėjančia pedagoge. Vis dėl laiko stokos atidėliojome susitikimą, bet tikrai buvo sutarta, kad pokalbis bus. O pasitaikė puikiausia galimybė – Oninės. Tikrai visos Onos turi būti namie. Tad palikusi nesveikintas kitas Onutes, nuvykau į Gelvonus. Kaip ir tikėjausi, ponia Onutė Valančienė buvo namie, o duris svetingai atidarė vyras Stanislovas. Neteko ilgai aiškintis, kaip sekėsi kelionė, kaip suradau Valančių namus – skambutis po skambučio iš vien skambėjo, draugai, pažįstami, giminės sveikino vardo dienos proga, linkėdami sveikatos, energijos, šypsenų. Man pasirodė, kad visa tai Onutė turi ir dar ilgai turės. Prie naminio pyrago ir puikiausių savo gamybos ledų iš savo sodo abrikosų pradėjome ilgai atidėliotą pokalbį.
Giliai Širvintų žemėje įleidusi šaknis, pasirodo, Valančienė panevėžietė. Sėkmingai baigusi Naujamiesčio vidurinę mokyklą, išvyko iš namų į Vilnių studijuoti. Tai tiek to Panevėžio ir liko – vos aštuoniolika metelių. Be Onutės šeimoje dar augo trys vaikai, tad vyriausiajai teko prasimanyti kaip mokytis ir nesudaryti finansinių sunkumų savo namiškiams. Gerai besimokančiai, imliai žinioms, gabiai studentei padėjo aukštosios mokyklos dekanas. Turėdamas ryšių Švietimo ministerijoje, jis rekomendavo matematikai ir fizikai neabejingą studentę įdarbinti netoli Vilniaus. Arčiausiai Vilniaus, kur tuo metu buvo reikalinga mokytoja, buvo Gelvonai.
Įsivaizduoju, kaip jauna studentė, vos devyniolikos metų, po pirmo kurso atvyko į naujai paskirtą nežinomą gyvenvietę ir nepažįstamą mokyklą. Į darbą priėmė tuo metu direktoriumi buvęs Kavaliauskas. Pradžioje čia dėstė lietuvių kalbą, o vėliau buvo nepamainoma pionierių vadovė. Vaikai myli jaunus, linksmus mokytojus ir vadovus, tad vaikai mielai dalyvaudavo Onutės rengiamuose žygiuose, šventiniuose renginiuose. Darbas puikiai sekėsi, buvo sudarytos tinkamos sąlygos neakivaizdžiai studijuoti ir po kelių metų – Onutė diplomuota pedagogė. Buvo galimybės dirbti kituose rajonuose, tačiau pirmoji darbovietė taip įtraukė jaunąją specialistę, jog apie persikėlimą nė negalvojo. Taip panevėžietė tapo gelvoniške. Mokslo metai bėgo vieni po kitų, keitėsi mokyklos direktoriai: po Kavaliausko direktore dirbo Dubetienė, Steckienė, po kurio laiko tokias pareigas atlikti buvo pavesta Onai Valančienei.
„Štai mano darbo trupmena: 51 metai pedagoginio stažo ir 37 metai direktoriavimo,“ – šypsosi jau buvusi Gelvonų gimnazijos direktorė Ona Valančienė. Pasidomėjau, ar negaila gimnazijos, kurioje praėjo visi geriausi metai, energijos, patyrimo pakaktų kelioms mokytojoms, gimnazija netoli namų, kodėl savanoriškai užleista vieta. „Mokiniai myli jaunus, gražius žmones, šiuo metu gimnazijoje aš jau buvau vyriausia, o kai atsidūriau Gelvonuose, buvau jauniausia. Viskam savas laikas. Gera būtų vasarą paatostogauti, bet kur tau. Turiu įvykdyti duotus pažadus. Daugelį pavedimų atidėdavau – kai išeisiu į pensiją – o dabar, kai tapau laisva – teks tesėti duotą žodį. Net nežinau kaip spėti,“ – vėl juokiasi naujoji senjorė. Štai šeštadienį ypatingas susitikimas, renkasi buvę pirmieji Onutės mokiniai. Žinomas medžio drožėjas Povilas Malinauskas – taip pat buvęs Onutės auklėtinis.
Kai pamačiau, koks puikus Onutės prižiūrimas sodas, kuriame bujoja apie keturis šimtus jurginų, per trisdešimt rūšių bijūnų, įvairiarūšės lelijos, dera abrikosai, rojaus obuoliukai, gražuoliai keniai, gudobelė – visko nesuminėsi. Viskas apžiūrėta, išpurenta, palaistyta, nušienauta. Sodo priežiūra – vyro Stanislovo darbas. Onutė rūpinasi tik gėlėmis. „Sutariame, kad jau gana plėsti gėlynus, pakaks ko turime. Žiūrėk, po kiek laiko atveža paketą su naujų gėlių ar medelių sodinukais. Ką darysi – reikia sodinti, tai vis Onutės „staigmenos“, – geranoriškai Onutę skundžia Stanislovas. Kai gerai prižiūrimas sodas ar daržas, tada ir derlius būna geras, ir gėlės gražiai žydi, ir vaismedžiai puikiai dera, nors gal šie darbai labiau dėl malonumo.
Šios šiltos vasaros vakarais gera pabūti tokiame, savo rankomis sukurtame „rojaus kampelyje“. Yra čia ir erdvi pirtelė, ir netgi miegamasis, tačiau nakvoti Valančiai visada grįžta į butą. „…Ar namų neturime?“ – šmaikštauja sutuoktiniai. Štai svečiams, šeimininkų trims vaikams, šešiems anūkams ir penkiems proanūkiams, nuo pajūrio pabūti sode, tikra atrakcija. Grožėkis aplinka, kvėpuok grynu oru, ragauk kas tik čia auga – todėl aplankyti gelvoniškius vaikai su šeimomis visada nori ir svečiuojasi, jei tik leidžia laikas ir darbo grafikai. Dabar jau laisviems Valančiams bus paprasčiau nuvykti į Nidą pas vaikus, ten malonūs prisiminimai užplūsta Stanislovą, juk 36 metus gyveno ir direktoriumi dirbo Nidos mokykloje.
Dabar mokiniams svarbiausias darbas mokytis. Jiems sudarytos geriausios sąlygos, įrengti metodiniai kabinetai, mokymosi medžiaga iliustruojama vaizdajuostėmis, pateikiamos įvairios pagalbinės priemonės. Mokyklose dirba psichologai, socialiniai pedagogai, popamokinė veikla, stovyklos, draugai, kompiuteriai. Šiuolaikiniams vaikams lyg ir nepriklauso dirbti, o anksčiau buvo kitaip. Kai paklausiau, iš kurio iš tėvų paveldėtas Onutės vikrumas, judrumas, energija, ji atsakė, kad tai auklėjimo rezultatas. Tėtis buvo reiklus.
Kai vaikams pavesdavo atlikti jų jėgoms pakeliamus darbus, darbai turėjo būti atlikti greitai. Anot tėčio, jei vaikai juda, reiškia dirba, o jei vos kruta, jau tinginiauja. Be reikalo niekur vaikų neišleisdavo. O išeiti norėdavosi, todėl kai tik Onutė pradėjo lankyti mokyklą, įsirašė į įvairius būrelius.Taip atsirado galimybė ištrukti iš namų. Jėgas išbandė literatų būrelyje, dalyvavo fotomėgėjų grupėje, šokių ratelyje. Reikėjo pavyzdingai mokytis, nes tėtis pats rašė be klaidų ir dailiai, netgi galėjo atmintinai kvadratinę šaknį ištraukti.
Tėtis buvo labai tvarkingas, darbštus ir sąžiningas. Kai atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje Zokniuose grįžo tėviškėn, rado dar smilkstančius namo degėsius. Nelaimė. Ką daryti? Kas padės? Žinoma, kaimynai. Kas kuo galėjo, tuo ir parėmė. O dėkingas ir skrupulingas padegėlis smulkiai surašė, kas ką jam paaukojo. Smulkiai išvardinta, kuo pasidalinta: pavardė ir dovanotas puodukas, pavardė ir miltų 10 kg, pavardė ir bulvių keli kg ir t. t. Neturtingų būta kaimynų, tačiau labai nuoširdžių. Knygoje viskas pedantiškai išvardinta, visi aukotojai paminėti, Onutė šią knygą laiko didžiausia šeimos relikvija. Po kurio laiko susitvarkė jaunasis karys ne tik namus, bet ir jaunamartę parsivedė. O naujoji šeimininkė nevietinė – švenčioniškė iš Adutiškio. Buvo vežama darbams į Vokietiją, pasisekė pabėgti, o arčiau namų bijojo grįžti, kad ir vėl nenučiuptų, taip laikėsi apie Panevėžį. Čia ištekėjo, susilaukė vaikų. O šeimos knygoje surašyti ne tik rėmėjai po gaisro, gimus pirmagimei, tėtės ranka įrašyta: 19- metų kovo 15 d. gimė duktė Ona. „Tai mano pirmieji metrikai,“ – glosto Onutė įrašą. Geranoriškumas, noras pagelbėti visiems paveldėtas iš gimtųjų namų.
Kiek dalyvauta įvairiuose renginiuose, juk jau penkiolika metų, kai Onutė renginių vedėja, su vyru Stanislovu ilgą laiką šoko „Radastoje“. Vien svočia su vyru piršliu atšoko šešerias vestuves, o kiek krikštavaikių… Visur spėja energingoji Valančienė, jai pritaria ir palaiko vyras. „Gal dabar atsiras daugiau laisvo laiko, juk senjorė,“ – tikisi Onutė. Nemanau, nes jau dabar užkviesta renginį, kuris įvyks rudenį, vesti, o tam reikia ruoštis, bet kaip nenueisi. Va, jau ir galvosūkis kaip ir ką, su kokia programa, kokią temą suderinti. Žinoma, kad viskas puikiai pasiseks, nes to imasi renginių „profė“.
Išlydėdama Onutė pasakė, kad jai pasisekė, nes dirbo su dorais, rimtais, savo darbą išmanančiais švietimo ir rajono vadovais. Taigi dirbo, o dabar jau ilsėsis. Manau, dirbs nė kiek ne mažiau, tad daug daug gerų, smagių, malonių ir įdomių darbų Jums, Onute!
Parašykite komentarą