Antanas Juščius: „Džiaugiuosi, kad Širvintų rajonui buvau naudingas“
Straipsnis buvo išspausdintas lapkričio 14 d. laikraščio „Širvis“ 44-ame šių metų numeryje.
Kartą, prieš keletą metų, Širvintų kultūros centre koncertavo Romas Dambrauskas. Koncerto metu jis paprašė pakelti rankas tų žiūrovų, kurie kilę iš Žemaitijos. Buvau maloniai nustebinta, kad salėje pakilo ne tik mano šeimos draugų rankos, jų buvo gerokai daugiau nei viena dešimtis. Būtų smagu visus juos pakalbinti ir sužinoti, kokie keliai bei aplinkybės juos atvedė į Širvintų rajoną ir kas sulaikė čia pasilikti ir suleisti šaknis. Todėl šiandien kalbinu žemaitį iš Jurbarko, kuris man savo atvykimą į Širvintas pasakojo švaria literatūrine lietuvių kalba.
Antanas Juščius gimė ir augo Jurbarko Eržvilko miestelyje. Pasak pašnekovo, jo tėveliai kalbėjo žemaitiškai. Antano tėvas buvo ūkininkas, valdė daugiau kaip trisdešimt hektarų žemės, o mama augino penketą vaikų, Antanas buvo pagrandukas, jauniausias sūnus ir augo tarp dviejų seserų ir dviejų vyresnių brolių, kurie visi užaugę baigė aukštuosius mokslus.
„Kai aš buvau trejų, pats to neprisimenu, bet pasakojo tėvukai, kad 1948 metais mamytė bendravo su saugumo vado Zacepino žmona, ją vadindavo Zacepiniene. Mama jai nuveždavo grietinės, kiaušinių. Kaip jos susikalbėdavo, neįsivaizduoju, mama rusiškai nekalbėjo, o vado žmona buvo rusė. Vieną dieną vadinamoji Zacepinienė perspėjo mamą, kad visa mūsų šeima kuo greičiau bėgtų iš miestelio, nes jie visi įtraukti į sąrašą ištrėmimui į Sibirą,“ – savo šeimos išlikimo istoriją pasakojo Antanas Juščius.
Tuomet tėveliai tą pačią dieną susiruošė, pakinkė vežimą dviem arkliais, susisodino penketą savo vaikų, prisirišo dar dvi karveles, kad bado vaikai nejaustų ir, viską palikę, kaip stovėjo, iškeliavo į Jurbarką. Ten visa gausi šeimyna išsinuomojo butą ir gyveno iki vieną dieną tėčiui nusišypsojo laimė, kuri taip pat turi savo įdomią istoriją.
Tėvas buvo priverstas pirkti obligacijas, ir, kai atėjo laikas, jas patikrinti, jis užsirašė obligacijos numerį ant laikraščio skiautės ir nukako į Taupomąją kasą. Kasininkė patikrino bilietą, pasakė, kad jis laimingas ir išlošė penkis tūkstančius rublių. Tuo laikmečiu tai buvo labai didelė suma, bet kasininkė pareiškė, kad išduoti pinigų negalinti, nes būtina susisiekti su Vilniumi ir pasiūlė atvykti kitą dieną. Taip žmogelis ir padarė, visiškai pasitikėdamas taupomosios kasos darbuotoja, paliko obligaciją ir atvyko į kasą kitą dieną. Antano Juščiaus tėčio nuostabai kasininkė atidavė obligaciją sakydama, kad įvyko klaida ir bilietas, deja, nelaimingas. Bet Antano tėvelio būta ne pėsčio, jis paėmęs laikraščio skiautę su užrašytu obligacijos numeriu sutikrino su gautosios obligacijos ir, pasirodo, numeriai nesutapo. Juščius vyresnysis nuvyko tiesiai į tuometinę miliciją, kuri ėmėsi tyrimo ir laimingąją obligaciją rado taupomosios kasos darbuotojos motinos prijuostės kišenėje. Šeimos galva atgavo savo solidų laimėjimą, o kasininkei už sukčiavimą teko sėsti į kalėjimą.
Juščiai už laimėtus pinigus pačiame Jurbarko centre, netoli mokyklos, įsigijo namą, augino karvutę, prekiavo pienu ir jo gaminiais bei laimingai gyveno. Antanas dar prisimena, kaip išnešiodavo vakarais pieną užsakovams ir jam būdavo gėda ir baugu, kad tik nepamatytų draugai ar bendraklasiai ir iš jo nesišaipytų.
Baigęs mokyklą Antanas Juščius įstojo į Kauno politechnikos instituto statybos fakultetą ir penketą metų krimto studento duonos. Sėkmingai apgynęs diplominį darbą, jauniausias Juščius pasiprašė siunčiamas dirbti į Klaipėdos statybos trestą. Tik atsitiko taip, kad Klaipėdos statybos trestas turėjo filialus ir kituose Žemaitijos miestuose ir jo giliam nusivylimui Klaipėdoje pasilikti nebuvo lemta.
Kadangi institute A. Juščius studijavo karinėje katedroje, tai padirbėjęs keletą mėnesių pagal paskyrimą buvo išsiųstas tarnauti leitenantu į Tarybinę armiją. Grįžusiam iš privalomosios tarnybos, Jurbarko Tarpkolūkinės statybos organizacija pasiūlė jaunajam specialistui erdvų butą Jurbarko mieste, kurio jis neatsisakė ir ten darbavosi penkerius metus. Jau vėliau, kai buvo vedęs ir su žmona Genute iš Nemenčinės augino porelę vaikų, sulaukė pasiūlymo atvykti dirbti vyriausiuoju inžinieriumi į Širvintų Tarpkolūkinės statybos organizaciją, o prie siūlomo darbo pasiūlė dar ir erdvesnį butą, nei šeima turėjo Jurbarke. Kadangi žmonos mama gyveno Nemenčinėje, tai Antano Juščiaus šeima ilgai nedvejojusi išsikraustė į Širvintas. Ir tikrai neprašovė. Keliauti mėgstantys jaunieji Juščiai sulaukdavo Genutės mamos iš Nemenčinės pagalbos, kuri niekuomet neatsisakydavo ir išleisdavo vienus be vaikų į keliones. Aplankė Antanas su žmona Genute daugybę vietų. Iki Lietuvos nepriklausomybės pabuvojo Taškente, Sočyje ir kitose egzotiškose tuometinės Sovietų Sąjungos miestuose, o jau Nepriklausomybės laikais aplankė Prancūziją, Vokietiją. Visų minėtų šalių ir neišvardinsi. O keliauti Juščiams ir aplinkybės buvo palankios. Mat ponas Antanas net dešimtmetį darbavosi Sibire, statė kelius į naftos versloves. Atlygis už komandiruotes buvo triskart didesnis nei Lietuvoje, o ir darbo grafikas viliojantis: mėnesį atidirbęs šaltoje žemėje, visą mėnesį galėjo ilsėtis namuose, o atlyginimas buvo mokamas, be to, sąlygos Sibire taip pat buvo sudarytos neblogos. Buvo pasirūpinta tiek dirbančiųjų maitinimu, tiek užimtumu, tiek vaikų priežiūra bei švietimu. Griuvus Sovietų Sąjungai, Antanas Juščius į Sibirą nebekeliavo, ir 1993 metais įsidarbino Širvintų rajono savivaldybėje paminklotvarkininku, kur ir darbavosi iki pensijos.
Antanas Juščius labai mylėjo savo darbą ir jautėsi rajonui naudingas. Antanas dirbo mero Vyto Šimonėlio vadovavimo metais ir tuo labai džiaugiasi. Vytą Šimonėlį pašnekovas įvardino kaip sąžiningą, atsakingą ir labai dorą asmenybę. Todėl būtent šio mero vadovavimo rajonui metu Širvintų rajono paminklosaugai buvo aukso amžius.
„Mano pareiga buvo išsaugoti kultūros paveldo objektus, kad jie išliktų ateities kartoms. Pats meras Vytas Šimonėlis kartu su sudaryta tų metų komisija ne kartą važiavo su manimi saugotinų objektų apžiūrėti ir nuspręsti, ką galime nuveikti kiekvienais metais. Tikrai visuomet pavykdavo nemažai padaryti. Taryba skirdavo lėšų ir taupydami mes daugelyje rajono bažnyčių vis ką nors atnaujindavome. Mums atkakliai prašant Kelių direkcija suremontavo Čiobiškio tiltą, sutvarkėme visus rajone esančius piliakalnius, atstatėme koplytstulpius, Liukonių kryžių… Esu apdovanotas tuomečio Seimo pirmininko Artūro Paulausko garbės raštu…“ – apie nuveiktus darbus rajono labui pasakojo Antanas Juščius.
Buvęs paveldosaugininkas pasakojo, kaip jam dirbant Savivaldybėje, kiekvienais metais Kultūros paveldo dienomis Savivaldybė išnuomodavo autobusą ir veždavo rajone veikiančių mokyklų mokinius kartu su mokytojais po kultūros paveldo objektus ir pravesdavo edukacines pažintines programas. Tai buvo labai reikšminga ir naudinga veikla.
Darbų buvo daroma labai nemažai, o viešintis neskubėjo, nes tuometis meras Vytas Šimonėlis buvo labai kuklus ir sakydavo, kad kas padaryta – tą žmonės mato.
A. Juščiaus manymu ,visgi žmonės nemato ir viešintis buvo tiesiog būtina. A. Juščius pasakoja, kad atlyginimas Savivaldybėje neprilygo Sibire gaunamam, bet užtat į darbą jis ėjo su malonumu ir labai džiaugiasi, kad teko su šia sritimi susipažinti ir nuveikti ne vieną reikšmingą darbą istorijai. Istorija Antanas domisi, skaito įvairią istorinę literatūrą bei knygas. Tik septyniasdešimt perkopęs žemaitis neužsisėdi, kasdieną nueina apie dešimtį kilometrų pėsčiomis, vasarą užsiima su šalia gyvenančiais trimis anūkais ir į sodybą atvykstančiais mieste gyvenančiais dar dviem sūnaus vaikais, be to, dar ir daržininkauja bei prižiūri sodą.
Trejus metus slaugęs sunkiai sergančią žmoną, Antanas išmoko prižiūrėti daržus, gaminti maistą, rūpintis namų buitimi. Likęs našliu pašnekovas neturi kada liūdėti, randa sau naudingos ir įdomios veiklos, džiaugiasi nugyventais metais, nevengia bendrauti su vienmečiais bei vis dar dega kelionių aistra.
Paklaustas, ar netraukia jo grįžti į gimtąjį Jurbarką, nedvejodamas atsako, kad jis myli Širvintas. Čia dabar yra jo namai, čia gyvena puikūs žmonės, čia šaknis įleido jo vaikai bei auga anūkai.
Atsisveikinau su pašnekovu dėkodama už galimybę pabendrauti bei linkėdama jam sveikatos ir įspūdingų kelionių.
nuostabūs žmonės, gražiausi prisiminimai. Linkiu jums sėkmės.
Gražiai parašyta, sklandi kalba, nėra reklaminio brukalo. Žiūriu, kas autorius, iškapstau Andželikos Bagočiūnienės pavardę.Ta ar ne ta, nežinau, o norėtųsi, kad taip rašantis būtų pagerbtas bent atskira eilute.