Pasidalink per Facebook!

Oi tu žiema, žiemuže… Tai bent akibrokštas visiems kalbėjusiems apie tai, kad žiemos nebus, kad iš viso teks pamiršti tokį metų laiką, kaip žiema. Kaip drėbtelėjo, tai drėbtelėjo, užvertė visus kelius keliukus ir kiemus kiemelius. Dirbau išsijuosęs, jaunystę prisiminiau ir tas dieneles, kai darbavausi savo varpinėje. Tekdavo ir keliukus atsikasti nuo sniego, ir klebonijon takelį praminti, o ir į kapines reikėdavo nabašnykėlį, ne laiku mirusį, lydint su didžiuliu sniego kastuvu mojuoti. Et visko buvo, gyvenimas iš tikrųjų pilnas nutikimų buvo, o va dabar tai jokio vargo, kaip pagalvoji, sėdi sau už vairo ir sukiojiesi sniegą stumdydamas iš kairės į dešinę ar atvirkščiai. Po mažą žingsniuką, po mažą sniego kąsnelį, darbas slinkos pirmyn ir savo vietinės reikšmės „autostradą“ nusivaliau. O kai tik į laisvę kelias atsidarė po sniego griūties, reikalų, kaip tyčia, pasipylė, tad teko apsiruošti ir pėdinti miestan, karalystės mūsų valdovės skaidriausiosios pažiūrėti.

Taigi, mielieji mano, prasidėjo mano ilgasis kelias per kopas, o tiksliau per sniegu užverstus šaligatvius. Kad juos kur velniai nujotų. Neįžengiama, nepervažiuojama, neįveikiama. Nespėjau kelių šimtų metrų nupėdinti, kaip sušilau, sušlapau kojas, rankos su krepšiais nutįso, o galvoje vietoj šviesių ir šventų mišių šoktelėjo keliaaukščiai epitetai, skirti tiems, kurie turi rūpintis keliais ir takeliais. O eiti reikia. Pėdinu toliau, tiksliau žirglioju toliau ir tik, it kas kuolu per galvą būtų trinktelėjęs, ar koks insulto priepuolis būtų ištikęs – taigi valdovės skaidriausiosios nėra, taigi mūsų globėja ir visų motinėlė atostogauja ir ne viena – su pirmosiomis rūmų damomis. Tuomet man viskas ir paaiškėjo, kodėl tokia suirutė mūsų karalystėje. JOS nėra ir „šakutės“ ir gamtoje, ir žmonių gyvenime. Velniai juos kur nujotų tuos kelininkus, ne kitaip, negi taip būdavo senais laikais.

Pamenu, vadinamojo „Kiko“, vos tik kelios snaigės nukrenta, moteriškės ir pradeda brūžinti šaligatvius, traktoriai gatves valyti, druską pabarstyti. Eidavau sau pasišvilpaudamas, nes iki darbo pradžios viskas būdavo nukasta ir sutvarkyta. O dabar? O dabar kiti čėsai ir kita tvarka, tiksliau nėra tvarkos, nes nėra JOS, mūsų valdovės skaidriausiosios. Atsipūtė vyrai, moterys, giminės ir artimieji, ir va rezultatas.

Ašai, mielieji mano, sakau jums, man visai nebūtų sunku prižiūrėti, laikinai, kol valdovė skaidriausioji grįžtų su atostoginėmis lauktuvėmis, kas ką padarė ar nepadarė. Pateikčiau ataskaitą su vaizdine medžiaga, kaip teko klampoti per miestą, kaip be proto privertė sniego iš dangaus. Sakau jums, būtų valdovė skaidriausioji, nebūtų tokių kataklizmų. Dabar peršasi tik viena mintis išganinga, kad negalime išleisti savo valdovės skaidriausiosios nei atostogauti, nei pramogauti. Nebemokame gyventi be josios, nebesigauna mums būti savarankiškiems. Ką reiškia gerai ir ramiai, nesukant galvos, gyventi, rezultatai akivaizdūs. Žiū, dar viena kadencija mūsų valdovės skaidriausiosios ir ne tik gyventi, bet nei galvoti, nei kalbėti nebemokėsime, būsime tokie savotiški zombiukai. Ir gyvensime tada visiškai be jokių rūpesčių, kaip pasakoj.

Grįžkim į realybę…

Štai vienas kasasi iki pagrindinės gatvės, o kitas juda kastuvu mosuodamas, o vat jeigu, kaip tais sunkiais ir tamsiais baudžiavos laikais, pirmiausia nueitume draugiškai (na pradžioje gal nelabai, bet vėliau priprastume) prie valdovės skaidriausiosios rūmų, atkastume visą aikštę, kelią smėliuku ar žvirgždeliu nubarstytume, tuomet nuo josios rūmų imtumės kelių ir takelių kasimo ir, žiū, miestas mūsų būtų išskirtinis, švarus ir lengvai praeinamas. O kad teisybė ir lygybė mūsuose klestėtų, reiktų apskaičiuoti kiekvieno šeimos ūkio galimybes, ne, gal geriau, prievoles, kiek kilometrų keliukų, šaligatvių reikia nukasti. Turi vieną automobilį – vadinasi, vienas kilometras tavo, turi du – atitinkamai, dar turi dviratį – plius pusė kilometro, dar turi keturratį, vadinasi, kaimo keliuko gauni gabalą, o sveikinu, turite dar vežimėlį su kūdikiu, vadinasi, nukasate dar mokyklos stadiono gabaliuką. Dar reiktų pagalvoti apie riedučių, riedlenčių, karučių (tačkelėmis vadinamomis) ir likusių besiridenančių priemonių turėtojus. Bijau, kad nebeužtektų sniego ir kelių, kuriuos reiktų nuvalyti, o ir valdovei skaidriausiajai jokio rūpesčio nebūtų. Prievolių įvykdymą prižiūrėtų policija ar koks nors labai, net labai labai atsakingas rūmų viršininkėlis, kuris ir pamatuotų, kas padaryta, ar ne, kiek padaryta, kodėl padaryta ir panašiai.

Šiaip ne taip nupuškavau iki parduotuvės, apsipirksiu ir toliau su reikalais ir savo mintimis brisiu namolio, o jūs, mielieji mano, prisiminkite, kas buvo šios nuostabios, antisnieginės minties, ne, gal geriau tiktų – programos – sumanytojas ir pasiūlytojas. O tie, kurie taptų laisvesni, nes nebereiktų rūpintis kelių valymu, galėtų ir toliau labai pavyzdingai laikytis karantino reikalavimų: likti namuose, nesibūriuoti, nekalbėti ir taip toliau.

Linkėdamas gausaus sniego, kad kuo greičiau ir geriau atliktume kiekvienas savo prievoles, Jūsų varpininkas

Oi tu žiema, žiemuže… Tai bent akibrokštas visiems kalbėjusiems apie tai, kad žiemos nebus, kad iš viso teks pamiršti tokį metų laiką, kaip žiema. Kaip drėbtelėjo, tai drėbtelėjo, užvertė visus...