Apsipažintas meras
Nomedos Drazdienės piešinys
Jūs kaip sau norite, mielieji mano, bet ašai pasakysiu, kad šiandieninė televizija negerai veikia paprastą žmogų varguolį, na panašūs gyvena mūsų karalystėje. Sakysite ir vėl šitasai su savo išvedžiojimais. Na vadinkite, kaip norite, išvedžiojimais, sapaliojimais, minties šuoliais ar vingiais, bet spėju, kad panašiai kaip ašai mąstančių yra, nes kitaip imsiu galvoti, kad mąstančių nebelikę.
Taigi labai mane patraukė link savęs televizijos laida apie merus, kur juos perrengia, nugrimuoja ir paleidžia į miestą laimės ieškoti, tiesa dažnu atveju dar ir suluošina, į neįgaliojo vežimėlį sodina. Ir bando tas nusmurgėliu prisimetęs meras išklausti ir sužiūrėti visas arba bent jau skaudžiausias bėdas. O bėdos tos, mano akimis žiūrint, juokingos, na antai: kelmas prie parduotuvės, nelygus šaligatvis ar remonto reikalingas tualetas. Oi oi oi, čia merui tik tokiomis bėdomis galva ir užimta turėtų būti. Tai negi didesnių bėdų nėra?! Atvažiuotų mūsų karalystės filmuoti, oi paporinčiau ašai, kad mūsuose…(ir kas čia mane už liežuvio timptelėjo?) Ėėė, stop, brangieji mano, taigi mūsuose viskas aukščiausiam lygyje, taip sakant, važiuokit, kas tik norite, visi pasakys, kad tik čia gera gyventi. Juk gėlės žydi, medžiai ošia, o paukšteliai himnus mūsų skaidriausiajai valdovei gieda. Ir ne tik paukšteliai, bet ir eiliniai valdininkėliai ditirambus jajai skiria. Visi žinom, be kieno žinios lapas nenukrenta. Pabandytų kas pasakyti, kad šaligatviai nelygūs, ar kokis kelmas ne vietoje riogso. Oi rūgteltų ir pirsteltų tokiam, maža nepasirodytų. Va dėl to ašai ir mintiju, kad jau mūsų karalienės valdovės skaidriausiosios šioje laidoje tai tikrai neišvysim. Na ar bent kuris bent tiek fantazijos turite, kad jąją įsivaizduotumėte neįgaliojo vežimėlyje, arba su kokiais skarmalais apvilktą, o jau apie kokias šukuosenas su kumelės uodega, tai ir košmare didžiausiam nesusapnuotum. Negi leisis mūsų valdovė save niokoti ir ant juoko žmonėms rodyti? Kur pagarba, kur nuolankumas, o kur jau lojalumas? Mano galva, būtų visiškas nesusipratimas šitoji laida mūsų karalystėje. Nors anądien mačiau tokią įtartiną personą, bekiūtinančią mūsų išpuoselėtu centru.
Žinoma, sakau tai avansu, nes kol kas toli gražu iki išpuoselėjimo centre, toks kažkoks apkasų vaizdelis, su keliomis rykštėmis, būsimais medžiais, ir gėlynais, kurie primena pelkių kupstus, o ir darbų apimtys smukusios, beveik nesimato atsakingai įrankiais mojuojančių darbininkų ar vykstančių darbų. Laikas tokiems darbams, mano galva, labai geras ir tinkamas – nei šaltuko, nei sniegelio, dirbk ir norėk. Bet čia ašai samprotauju, bus kažkas ne taip, matyti, kad kortas sumaišė mūsų valdovei skaidriausiajai kokis nenaudėlis, ar tik neatsitiks kaip su tuo nelaimingu baseinėliu – lyg ir yra, lyg ir nėra. Stovi toks pusiau gyvas, pusiau įšaldytas, o laikas eina, pinigai byra, juk visi žino posakį, kad laikas pinigai, tai va ir uždirbinėja iš kito galo.
Bet nuklydau ašai, mielieji mano, taigi žiūriu aš į tą personą ir niekaip nepažįstu, sakau, gal kokia užsienietė atvyko slapta po mus pasižvalgyti ir kokių naujienų savan kraštan parvežti, kaip žmonės gyvena. Kažką pakalbina, kažką pasižymi, net smalsu pasidarė, tad sėlinu artyn. Ir tikrai, moteriškė nelabai jau tokia geidžiama ir godotina, ant nosies karpa, akiniai vos ne piršto storumo, o balselis, žinot, varnos gražiau suokia. Kol ašai jąją nužiūrinėjau, jinai, pasirodo, mane pastebėjo ir ėmė trauktis atatupsta, it kokį nelabąjį pamačiusi. Aš prie jos, jinai nuo manęs. Na visai man įdomu pasidarė, ką tai reiškia. Paspartinau žingsnį, ėgi, kad toji ponia ristele pasileido. Ogi čia dabar kas, nesupratau, ar tik nebus kokia prašinėtoja, kuri pamačiusi ir jau net iš išorės pažinusi sąžiningą ir dorą žmogų (turiu galvoje, žinoma, save) trauktis ketina, kad neapturėtų nemalonumų, nes ašai tokius kaip nuluptus matau. Tik staiga susipainiojo savo grožybėse, savose drapanėlėse ponia ta svetimoji ir paslika išsitiesė ant žemės. Prišokau pagelbėti, nes kaip ne kaip esu aukštuomenės gyvenimo matęs ir žinau, kaip dera elgtis tikram vyrui, ogi ten, guli mano Pranciška ir bliauna. Pakėliau aš jąją, pastačiau ir nieko nesakęs pasišalinau. Tik vėliau sužinojau, kad ji bandė suvaidinti tos mano minėtos laidos personažą ir taip pasitarnauti valdovei skaidriausiajai, taip sakant nunešti iš pirmų lūpų, kaip Širvintų žmonės gyvena. Vat ir sakau, mielieji mano, jau tos televizinės laidos susuka smegenis tiems žmogeliams, kad net graudu tampa. Gyventų sau moteriškė ir vargo nematytų, o dabar…
Et, nei žiema, nei pavasariu gyvenantis Jūsų Varpininkas
Parašykite komentarą