Bagaslaviškyje gera, nes žmonės čia geri
Straipsnis buvo išspausdintas rugsėjo 26 d. laikraščio „Širvis“ 37-ame šių metų numeryje.
Kai įsisukom į Gelvonų seniūniją, parūpo paieškoti kitur gimusių, bet čia tvirtai šaknis įleidusių šeimų. Nugirdau, kad tokių nemaža Bagaslaviškyje. Kažkuo traukia, matyt, šis miestelis, nes retas, čia apsigyvenęs, puola ieškoti geresnės vietos. Ar tikrai taip? Tikiuosi apie tai išgirsti iš beveik keturiasdešimt metų čia gyvenančios Izoldos ir Stasio Lūžų šeimos.
Jaukios Kaštonų gatvelės pradžioje aukšta ir tanki gyvatvorė nuo pašalinių akių slepia gražią sodybą. Ne veltui Lūžos šiemet dalyvauja gražiausios seniūnijos sodybos konkurse – kiekvienas kampelis čia išgražintas, išpuoselėtas, taip ir traukia stabtelti ir pasigėrėti gėlynais, parymoti prie tvenkinio, prisėsti pavėsinėje. Bet šeimininkai neleidžia prisėsti, atseit, per šalta, todėl įsitaisom džiovinamų obuolių aromatu dvelkiančiuose namuose ir pradedam pokalbį apie Lūžų šeimą.
– Visgi iš kur esate kilę?
– Aš nuo Trakų, Stasys iš Rokiškio krašto, susitikom Kvetkuose, Biržų rajone. Nuo 1979 metų esame bagaslaviškiečiai, – pasakoja ponia Izolda.
– Mėgot jaunystėje pakeliauti?
– Tam ir jaunystė, – šypsosi pašnekovė. – Kai baigusi mokslus gavau paskyrimą į Biržų rajoną, visai nenusiminiau. Atvirkščiai – pamaniau, jog bus labai įdomu pamatyti kitą kraštą, susipažinti su naujais žmonėmis. Jaunystėje niekas nebaugina. Tiesa, kai iš Biržų važiavau į Kvetkų kolūkį, labai jau tolimas kelias pasirodė. Bet tuometinis pirmininkas L. Vošteris maloniai priėmė, padrąsino, taip ir prasidėjo mano savarankiško gyvenimo etapas.
Po poros metų į Kvetkus atvažiavo ir Stasys. Susipažinome, susidraugavome ir nusprendėme, kad mums pakeliui. Kvetkuose susikūrė dar viena jauna šeima.
– Kūrėm bendrą gyvenimą niekieno nepadedami, kaip sakoma, nuo šaukšto ir dubens, – prisimena Stasys Lūža. – Aš jau buvau našlaitis, per vienerius metus palaidojęs abu tėvelius, žmona turėjo tik mamą, tad nebuvo iš ko laukti paramos. Dirbom, stengėmės ir gyvenimas pamažu gerėjo. O kai gimė sūnus Nerijus, džiaugsmui nebuvo galo.
– Regis, Kvetkuose viskas neblogai sekėsi. Tuomet kodėl patraukėte į Širvintų kraštą?
– Tai vis tas Liubomiras Vošteris kaltas, – juokiasi pašnekovai. – Jį paskyrė Bagaslaviškio kolūkio pirmininku ir jis pakvietė mus kartu vykti. Jam norėjosi šalia savęs turėti patikimų žmonių, todė pakalbino dar keletą šeimų. Ilgai nesvarstę, nutarėme vykti. Nerijui buvo vos du mėnesiai, kai atvykom į Bagaslaviškį. Apgyvendino mus sename name, buvo šaltoka, bet nieko tokio, įsikūrėme. Po poros metų gavom naują Alytaus tipo namą, tuomet jau beliko tvarkytis taip, kaip širdis trokšta.
– O kaip jus priėmė Bagaslaviškis?
– Viskas buvo gerai. Bagaslaviškyje gyvena geri žmonės, jie labai nuoširdžiai priima atvykėlius. Nuo pirmųjų dienų pasijutom esą savo vietoje ir niekada nekilo mintis kažkur išvažiuoti. Mes – bagaslaviškiečiai.
Darbo jaunai šeimai pakako. Stasys dirbo vairuotoju, Izolda – buhaltere. Darbų netrūko ir savo ūkelyje. Bet Lūžos niekada nebuvo namisėdos. Kolūkio pirmininkas L. Vošteris pats mėgo padainuoti ir labai skatino saviveiklą. Bagaslaviškyje kultūros namai buvo, bet jų veikla apsiribojo kino filmų demonstravimu. Kai jų direktore tapo Janina Vošterienė, veikla suklestėjo, vienas po kito kūrėsi meno saviveiklos kolektyvai. Dainingieji Lūžos irgi neliko nuošaly, juo labiau, kad Kvetkuose irgi su malonumu padainuodavo. Šiandien ponia Izolda tikina nesanti labai daininga ir balsinga, bet jos vyras visai kitas reikalas. Stasys juokauja, kad jų šeimoje visi vyrai iš kartos į kartą paveldi gražų ir stiprų balsą. Jo senelis giedojo bažnyčios chore, tėtis irgi pasižymėjo gražiu balsu. Pats Stasys irgi puikus dainininkas. Kaip ir jo sūnus Nerijus, nuo mažų dienų stebinęs klausytojus, dalyvavęs populiariame „Dainų dainelės“ konkurse. Bagaslaviškiečiai puikiai prisimena tėčio ir sūnaus duetą.
Tais saviveiklos meno klestėjimo metais Stasys dainavo vyrų ansamblyje, taip pat ir kaimo kapeloje. Repeticijos, koncertai, išvykos… Ar nesulaukdavo žmonos priekaištų?
„Šeimoje turi būti ne tik meilė, bet ir pagarba ir pasitikėjimas,“ – sutartinai teigia abu sutuoktiniai. O Izolda priduria, kad vyras visada pasižymėjo pareigingumu ir atsakingumu, nepamiršdavo pareigų šeimai. Todėl dainavimas niekada nebuvo ginčų ir pykčių objektu.
Gyvenimas keitėsi atėjus Atgimimui. Visi su viltimi laukė pokyčių, tikėjo geresne ateitimi, stovėjo Baltijos kelyje. Lengva nebuvo. Griuvo kolūkiai, teko galvoti, kaip gyventi, ko imtis. Stasys matė, kad reikia imtis ūkininkavimo – tai geriausia išeitis kaimo žmogui. Augino grūdines kultūras, bulves. O Izolda dvylika metų triūsė tuometinėje taupomojoje kasoje, tiek pat – Bagaslaviškio pašte. Jau devynerius metus pašte dirba ir Stasys. Teritorija nemaža – visą buvusio kolūkio teritoriją tenka apvažiuoti.
Jau porą metų Lūžų šeima atsisakė ūkininkauti, lai tuo užsiima jaunesni. O Stasys džiaugiasi, kad dar turi progų padainuoti. Aštuonetą metų jis giedojo bažnyčioje. Kai vargonininkė išvyko, ta veikla nutrūko. Bet dar yra ansamblis, kuris su pertraukomis gyvuoja jau dvylika metų ir savo dainomis džiugina bagaslaviškiečius. Štai neseniai vyko tradicinė Lino šventė, čia ansamblis irgi koncertavo. Bet Stasys labiausiai džiaugiasi tuo, kad į šventę buvo atvažiavę jo sesuo ir brolis. Sesuo Zita gyvena Rokiškio rajone, ūkininkauja, bet radusi laisvą minutę prisėda prie popieriaus lapo. Tie prisėdimai jau virto dviem poezijos knygelėmis, gal ir trečia pasaulį išvys. Ir Lino šventėje jos eilės skambėjo. Brolis irgi ūkininkas, jis gyvena Kupiškio rajone. Šeima džiaugėsi reta proga visiems susutikti.
Stasys turi svajonę – į ansamblį prisikalbinti sūnų Nerijų, tuomet suskambėtų dainos. Kas žino, gal kada nors ši svajonė išsipildys.
Pokalbio pabaigoje išgirstu, kad pataikiau užsukti ypatingą Lūžoms dieną – vestuvių metinių dieną. Nuoširdžiausiai sveikinu jubiliatus, linkiu dar daug tokių gražių sukakčių. Auga anūkai Mantas ir Ignas, gal kada nors šeimos ansamblis susikurs, tai bus ko pasiklausyti.
Parašykite komentarą