Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas rugsėjo 26 d. laikraščio „Širvis“ 37-ame šių metų numeryje.

Ar dar atmenat, mielieji, nuo kokių didžių darbų prasidėjo mūsų valdovės viešpatavimo era? Ašai puikiai prisimenu – nuo medžių kirtimo. Staiga visos gatvės beigi šalikelės paliko plikos ir nykios. Sakyčiau, buvo blogiau, nei garsiajame Anykščių šilelyje: tenai, kaip poetai skelbė „kelios pušelės apykreivės liko“, o mūsų miestelyje visiškai plika paliko. Taupiems miestelėnams ne kartą kilo griešnos mintys: o kurgi tie nukirsti medžiai keliauja? Tikrai ne katilinėn, nes šildymas vis brangsta, vadinasi, ne tomis liepomis ir obelimis kūrenama. Baldų gamybos įmonių neatsirado, (nebent pogrindyje kur bazuojasi?), taigi reikalas liko neaiškus. Iki dabar. Nes dabar įvyko pleneras ir buvo pridrožta visa krūva medinukų – raguotų širvių. Štai koksai atsakas jums, nepatenkintieji. Pas ūkišką ir praktišką valdovę niekas nelieka be naudos. Susikaupė medienos – organizavo plenerą ir papuošė taką. Puikiai menam, kad plenerai vykdavo pas mus ir anksčiau, bet jie tikrai ne medinukus droždavo. Ten tik akmenys, granitai – marmurai visokie, o juk viskas pinigą kainuoja. O štai pasikviesti „papas Karlus“ ir jų darbams pakelės medžius panaudoti, tik valdovei tokia mintis galėjo kilti.

Ir mums, eiliniams mirtingiesiems, leido pasireikšti, paskelbė naujųjų medinukų alėjai pavadinimą sugalvoti. O ką čia daug galvoti, viskas seniai aišku. Net prie langelio tingu buvo eiti, bet kaipgi minties galios nepademonstruosi – nuėjau. Labai gražų ir originalų pavadinimą pasiūliau, lauksiu ovacijų ir dovanų. Ką pasiūliau? Ogi „Raguotieji buratinai“. Ir nieko čia juokingo nematau. Nuo seno visus medinukus buratinais vadinam, tai ir širviai gali tokie būti. O kad raguoti, tai todėl, kad raguoti. Ir viskas čia aišku. Tikiuosi, neprašoviau, kaip manote?

Taigi, pradžia gera, lauksime tęsinio. Manau, kitam plenerui savo kamieną paaukos garsusis miestelio aikštės ąžuolas, gal dar ir jo artimiausi kaimynai prisijungs. Sakote, valdovė žada tuos galiūnus išsaugoti. Ir ką? „Pažadėsi – patiešysi, netesėsi – negriešysi“. Taip dar mano močiutė sakydavo, taip ir ašai jums tvirtinu. Nematau aš miesto aikštėje medžių, nors užmuškite, nematau. Fontaną matau, trinkeles matau, o medžių neįžiūriu. Vadinasi, jų ir nebus. Užtat bus nauja medinių buratinų serija. Galima būtų jais visas pakeles nustatyti, vietoj iškirstųjų medžių – bus tarsi muziejus po atviru dangumi. O ką? Yra visokie akmenų, raganų, net velnių muziejai, gali būti ir buratinų. Širviams strategiškai vieta nelabai tinkamai parinkta: vietiniai miestelėnai suras, o prašalaičiams bus sunku juos pamatyti. O štai pristatykime pakelėj, tuomet pusė Lietuvos pamatys ir kitai pusei papasakos, ką mačiusi ir regėjusi.

Kai pagalvoji, tai anokia čia naujiena tie buratinai. Pažiūrėkite, kas visą kadenciją valdovės pašonėje sėdinėja – ogi visa eilė buratinų. Kaip juos kitaip pavadinsi, jei žmonės tik sėdi ir pagal komandą, tarsi užprogramuoti būtų, rankas kilnoja ir dar galvą linksi. Tikrasis Buratinas, nors ir medinę galvą turėdamas, bet kažką sugalvodavo ir klastūnę lapę nuolat apgaudavo, o mūsiškiai buratinai tik užprogramuotus judesius težino. Tikra buratinų taryba. Kuo toliau, tuo mažiau tų medžių bereikia. Štai valdžia nutarė, kad ir krosnių nebebus galima kūrenti, ir židiniai tik elektriniai galės namuose būti. Dubenų ir medinių šaukštų seniai niekas nebedrožia, o ir plastikiniai baldai „ant bangos“. Dabar mediena bebus reikalinga tik buratinų gamybai. Su kuo jus visus ir sveikinu.

P. S. O Tarybos posėdžiams turėti keletą medinių buratinų irgi nekenktų. Neateis koks Tarybos narys, ne bėda: patupdom jo vieton medinį „pavaduotoją“ ir problemos nelieka. Svarbu, kad rankos kilnojimo ir galvos linksėjimo mechanizmas veiktų be priekaištų, tai nelabai kas ir supras, kur tikrasis, o kur išdrožtasis buratinas. Rinkimai artėja, laikas ruošti buratinų sąrašus. Pirmyn, rinkėjai, siūlykim buratiniškiausius buratinus. Susitiksim prie urnų.

Jūsų Varpininkas – buratinų muziejaus kūrėjas

Straipsnis buvo išspausdintas rugsėjo 26 d. laikraščio „Širvis“ 37-ame šių metų numeryje. Ar dar atmenat, mielieji, nuo kokių didžių darbų prasidėjo mūsų valdovės viešpatavimo era? Ašai puikiai prisimenu – nuo medžių kirtimo....