Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  liepos 26 d. laikraščio „Širvis“ 30-ame šių metų numeryje.

Seniai seniai, prieš daug šimtų metų po Lietuvos girias klaidžiojo meškos… Taip galima pradėti sekti pasaką vaikams apie meškutę lepečkutę, kurią ir tėveliai, ir vaikučiai tik paveikslėliuose yra matę. Bet šią vasarą šen bei ten žmonės pastebi rudąsias lepečkojes. Ir mūsų rajone ji jau pastebėta. Žmonės sujudo: baugu eiti miškan, tokį žvėrį susitikęs, jau gyvas namo nepareisi. Tuomet ką daryti: sėdėti namie ir bijoti, ar traukti miškan savo pamėgtais takais pagrybauti, pauogauti ar tiesiog pasivaikščioti? Nutariau paklausti specialisto, todėl kalbinu Širvintų medžiotojų draugijos medžioklės žinovą Vaclovą Četrauską.

– Gerbiamasis Vaclovai, kokia meškų situacija šiais laikais?

– Lietuviams meška nėra nežinoma, kažkada nemažai jų po didžiąsias girias klaidžiojo. Profesorius Tadas Ivanauskas teigė, kad paskutinė meška Lietuvoje buvo sumedžiota 1883 metais. Šiandien meškoms gyvenimo sąlygos mūsų miškuose nėra palankios. Joms reikalingi dideli miškai, dideli plotai, kuriuose nevykdoma kultūrinė veikla. Tačiau pavieniai meškų užklydimai – nieko neįprasto. Juk aplink Lietuvą visose šalyse meškos gyvena. Baltarusija, Lenkija (per jas driekiasi ta pati Belovežo giria), Latvija, Estija, Rusija, Skandinavijos šalys – visur meškų gyvenama. Labai dažnai meškų pėdsakus užtinka pasieniečiai. Meškoms, kaip minėjau, reikalingi dideli miškų masyvai, jos toli nukeliauja, todėl ir iki mūsų rajono atklydusi rudoji nestebina, juk Baltarusija yra palyginti netoli. Beje, meškų pėdsakai mūsų ir kaimyniniame Ukmergės rajone buvo pastebėti ir 1982 metais.

– Lietuvoje meškutės seniai nebegyvena, o kodėl jų yra Latvijoje ir Estijoje?

Abiejose respublikose miškingumas yra didesnis, nei pas mus. Latvių meškutės apsilanko Biržų, Pasvalio, Rokiškio rajonuose, kurie yra netoli sienos su „braliukais“ latviais.

– Ar galima nustatyti, kokios meškos dažniausiai nuklysta?

– Aišku, to nenustatysi, bet greičiausiai tai gali būti trečius metus skaičiuojantis patinukas. Pirmuosius du gyvenimo metus meška vaikus vedžiojasi kartu, o trečiaisiais jie atsiskiria. Smalsus jaunas gyvūnas, pradėjęs savarankiškai tyrinėti aplinką, galėjo ir nuklysti pas kaimynus apsidairyti.

– Prieš kurį laiką buvo pranešta apie pastebėtą mešką Trakų rajone. Praėjo ne tiek daug laiko, ir širvintiškis medžiotojas irgi pastebėjo šį gyvūną. Apsilankė viešnia ir Kaišiadoryse. Ar tai galėjo būti ta pati lepečkojė?

– Tai tikrai įmanoma, nors negalime atmesti ir to, kad klaidžioja ne vienas gyvūnas.

– Ar mūsų rajone meška pastebėta tą vienintelį kartą?

– Nevienintelį. Medžiotojas Rolandas Sosnovskis meškos pėdsakus aptiko Degutinės durpyne. Taip pat ji buvo pastebėta Liepynės ir Lipuvkos miškuose. Greičiausiai tai tas pats gyvūnas klaidžioja.

– Ko gero, svarbiausias klausimas: kaip elgtis pamačius mešką?

– Meškos yra visaėdžiai gyvūnai. Dažniausiai jos maitinasi augaliniu maistu, bet gali ir kokį silpnesnį gyvūną „sukrimsti“. Jei susitiksite su meška prie grobio, ji tikrai nenorės dalintis. Geriausia yra atsargiai pasitraukti. Sakoma, kad žmogus bijo meškos, o meška – žmogaus. Gyvūnų uoslė jautri, meška žmogų pajus greičiau, nei jisai – mešką. Atsargumas miške būtinas kiekvienu atveju, bet dėl retkarčiais užklystančios meškutės bijoti eiti į mišką tikrai nereikia. Vasarą meškos nėra alkanos, todėl ir nepiktos, mėgaukitės gamta be baimės.

– Vadinasi, perfrazuota liaudies patarle „Bijai meškos – neik į mišką“ vadovautis nebūtina?

– Vadovautis reikia sveiku protu ir savisaugos jausmu, tuomet viskas bus gerai.

– Ačiū jums už pokalbį ir sėkmės medžioklėse.

Vaclovą Četrauską kalbino Janina Pukienė

Straipsnis buvo išspausdintas  liepos 26 d. laikraščio „Širvis“ 30-ame šių metų numeryje. Seniai seniai, prieš daug šimtų metų po Lietuvos girias klaidžiojo meškos… Taip galima pradėti sekti pasaką vaikams apie meškutę...