Dailininkė – ūkininkė
Atrodytų nesuderinamas junginys dailė ir ūkis. Taip gali kai kam atrodyti, bet ne dailės mokytojai Stasei Rulevičienei. Ji puikiausiai viską spėja ir jai viskas suderinama. Nuolatinė kelionė Širvintos–Anykščiai dabar tapo pastovi ir, atrodo, maloni.
„Dabar į darbą kaip į šventę einu, – šypsodamasi kalba dailės mokytoja. – Buvo laikai, kai vos spėdavau suktis. Sustiprintas dailės dėstymas mokykloje, klasės auklėtojos pareigos, dar rūpesčiai dailės galerijoje, o kur dar namai, sava šeima… Dabar beliko namai, ūkis. Vaikai išsiskirstė kas kur. Suaugo. Smagiausia, kai vasarą atostogauti suvažiuoja anūkai į mano tėviškę. Tada didžiausias pleneras – kepti blynus, mat pas močiutę jie skaniausi,“ – vėl juokiasi mokytoja.
Kambaryje, kuriame kalbamės, ant sienų dailininkės paveikslai. Gėlės juose tiesiog kvepia, vandens lelijos supasi ant ežero paviršiaus, pienių, tų įkyrių piktžolių, saulės spalva nušviečia kambario sieną. Yra paveikslų, kuriuose pavaizduoti gimtojo kaimo fragmentai. Jie labai tikroviški, net nebaigtame paveiksle vaikai įžiūri savo kaimo laukus ir griovį. Nuo kada dailininkė pradėjo tapyti? Iš Anykščių rajono išvažiavusi mokytis, įstojo į Vilniaus pedagoginę mokyklą. Ją baigusi tapo pradinių klasių mokytoja. Naujai iškeptą pedagogę mokykla paskyrė pradėti pedagoginį kelią Trakų rajone. Nekur dingsi, reikia atidirbti skirtą laiką. O likimo ironija tapo tai, jog, būdama pradinių klasių mokytoja, dėstė matematiką, apie kurią svajojo ir planavo ateityje studijuoti Vilniaus universitete. Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi – tai lietuvių liaudies patarlė, kuri Stasės gyvenime pasitvirtino. Galvojo jauna mokytoja apie matematikos studijas, o labai užtikrintai padavė dokumentus į Dailės akademiją. Įstojo ir baigė. Likimo keliai nežinomi, būtų pradinių klasių mokytoja tapusi matematike, neturėtume dabar dailininkės, o svarbiausia nebūtų daugumos mokinių sužavėtų menu, atradusių dailę. Nebūtų daugumos jų parodų.
Nuo 1989 metų vidurinėje mokykloje įsteigtas sustiprintas dailės dėstymas, po dešimties metų atidaryta mokykloje dailės galerija. Daug pastangų įdėjo S. Rulevičienė, A. Ragelskienė, mokyklos tėvų komiteto pirmininkė L. Kutiščeva, kad galerija būtų įkurta ir atidaryta. Prašė, rašė projektus, kol dailės mokyto – jų svajonė tapo kūnu. O Stasės Rulevičienės ir Aldonos Ragelskienės mokinių darbai buvo nekart demonstruojami mokykloje, bibliotekoje, Seime. Štai ir dabar Stasė Rulevičienė grįžusi iš Seimo. Jos mokiniai dalyvavo Tarptautiniame moksleivių kalėdinio atviruko konkurse. Iš tūkstančio atsiųstų atvirukų laureatais pripažinti penkiolika, iš jų du Deimantė Bareikaitė (mokyt. S. Rulevičienė) ir Beata Šinkūnaitė (mokyt. J. Labanauskienė). Skaičius koks – iš 1000 būti laimėtojomis. Grįžo nugalėtojos iš Seimo su padėkos raštais ir dovanomis. Tai labai aukštas dailės mokytojų darbo įvertinimas.
Pamokų mokytoja pastaruoju metu turi vos dvi dienas per savaitę. Energinga, žvali, komunikabili, darbšti moteris negalėjo tiek laiko tūnoti namie. Vyrui Ignui tapus senjoru, nutarė keltis į savo vaikystės namus. Sodyba gerai išsilaikiusi, kiek reikėjo, patvarkė ir dabar joje verda gyvenimas. Įsigijo Rulevičiai avyčių. Iš kelių avių po kurio laiko nemaža banda. Kur dėti vilnas? Išsiaiškino, kad Utenos rajone organizuojami kursai, norintiems išmokti verpti. Kaip tik tai, ko reikėjo. Nuvyko ten Stasė su dukra Rasa. Abi tapo diplomuotomis verpėjomis. Vasarą savo kaime S. Rulevičienė surengė plenerą, kuriame dalyvavo šalia gyvenančios kaimynės, atvyko atostogaujantys vaikai su vaikaičiais. Po plenero, pikniko metu aptarė padaryts kūrybinius darbus. Konsultuojasi, tariasi, aiškinasi, kur kokios klaidos, ką reikia taisyti. Panašūs pokalbiai vyksta ir Širvintose. Čia susibūrusios dailės mėgėjos „Auksinis teptukas“ pradžioje klausė privalomų dailės tiesų, o dabar pačios dalyvauja parodose ir džiaugiasi savo darbais. O būrin pas savo mokytoją visada su malonumu ateina. Pabendrauja prie arbatos puodelio, pasidalina patirtimi ir pasitaria, pasipasakoja.
Prigijo mūsų krašte anykštietė, darbo stažas penkiadešimt metų ir tik keturi Trakų rajone, visi kiti metai Širvintų vidurinėje, vėliau tapusia Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija. O juk čia ji atsirado visai atsitiktinai. Paskyrimas į Trakų rajoną. Taip darbas yra, o buto teko ieškotis pačiai. Laimingo atsitiktinumo dėka jauną mokytoją priėmė Kuliešiai. Tėvų lankyti atvažiuodavo Kuliešių sūnus Antanas, mūsų mokyklos direktorius. Tai jis prišnekino mokytoją Stasę su vyru Ignu keltis į Širvintas. Gerai padarė: mes turime puikią dailės mokytoją, o Rulevičiai čia užauginę vaikus: Rolandą – istoriką, Ramūną – VRM darbuotoją, Ritą – architektę, Igną – dramos teatro darbuotoją, Rasą – anglų ir dailės mokytoją.
Daug metų atidirbo, daug mokinių išleido į gyvenimą, o mokytoja dar ir dabar turi daug ką mokiniams pasakyti, dailės pamokyti. Meno mokykloje mokslas trunka septynerius metus. Trys metai pradinio ugdymo – kompozicija, skulptūra, vėliau pasiskirsto kas kam patinka: piešimas, tapyba, keramika. Meno mokykloje dailės studijoje šiuo metu dirba penkios dėstytojos, tarp jų didžiausią dėstymo patirtį turinčios Stasė Rulevičienė ir Aldona Ragelskienė. Sumanymų, idėjų jų galvose nors vežimu vežk, bepiga jų mokiniams, kai turi tokias savo darbui atsidavusias mokytojas. Neseniai rajono bibliotekos patalpose buvo demonstruojami S. Rulevičienės dailės darbai. Pas mokytoją mačiau yra daug jų neužbaigtų – belieka laukti naujos parodos.
sėkmės jums, nuostabūs ir kūrybingi žmonės, kurie gali būti pavyzdžiu daugumai.