Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 21 d. laikraščio „Širvis“ 25-ame šių metų numeryje.

Padariau, mielieji, protingą, reikšmingą ir labai teisingą išvadą: jei vieną kartą įbridai į partinius vandenis, lemta tau juose braidyti iki gyvenimo galo. Iš kur tokia protinga mintis? Taigi, pažiūrėkit, kas vyksta vienoje garsioje partijoje, tiksliau – josios griuvenose. Buvęs partijos patriarchas, triukšmingai atsistatydinęs ir tapęs vos ne naujuoju pranašu, matyt, apsižiūrėjo, kad nuobodu vien tik sveiko gyvenimo būdo tiesas skelbti ir pareiškė buriantis naują judėjimą. Ir Lietuvėlės ponui nebepakanka, į Europą – sveiką ir vieningą – garbusis nusitaikė. Globalizacija visame gražume, kaip sakoma, ir daugiau nebėra ko pridurti.

Kitas ponas, irgi buvęs partijos įkūrėjas, vėliau savąjį kūrinį, tiksliau jo apgailėtinus likučius, prišliejęs prie anksčiau minėtojo pono partijos, dabar vėl kelia galvą ir steigia dar vieną judėjimą, vesiantį mūsų šalelę pirmyn ir tik pirmyn. Ak, visų partijų visi steigėjai, ir ne tik jie, tikino, kad tik jų komanda nuves mus į šviesų rytojų, o vis trypčiojam toj pačioj vietoj ir niekur keliauti nesiruošiam. Na, netrukus pamatysim, kur naujieji (senieji) bandos vedliai nuves ir kiek avelių paskui juos nuseks. Laimingo kelio, ponai!

Visgi, nesakykit, dar yra mūsuose užsilikusių džentelmenų, tikrai yra. Pažiūrėkit, kaip puikiai klostosi viskas mūsų valdovei: buvę bendražygiai (dabar – pikčiausi priešai) imasi globalių veiksmų. Vienas šturmuoja Europą, kitas – tempia Lietuvą pirmyn, o mūsų skaidriausiajai telieka miestelio rūpesčiai. Ponai džentelmeniškai ant savo pečių didžius darbus krauna, silpnai moteriškei smulkmenas palikdami. Tik ne ant tokios ponai pataikė: mūsų valdovei lengvų kelių nereikia ir vien miestelio reikalais ji nepasitenkins. Vietinės reikšmės partijukė tikrai ne jai. Ruoškitės, džentelmenai, jūsų laukia kovos be taisyklių – lengva nebus.

Na, kaip liaudyje sakoma, „kas bus, tą ir krikštysim“, nėra ko per anksti pradėti kuokomis mosuoti. Kol kas horizontas giedras ir ramus, karo šūkių nesigirdi, vyrauja taika ir ramybė. Valdovė, protingai pamąsčiusi, kad duonos duoti miestelėnams negalinti, nusprendė žaidimais užbombarduoti. Tam tikslui net žaidimų kambarį atidarė. Tiesa, girdėjau, kad jisai jau bankrutuoja, netiko liaudžiai ši žaidimų rūšis. Ar tikrai taip, gal kas galit patvirtinti? Ašai pats dažnai ten pro šalį praeinu, bet bijau vidun užeiti. Kodėl? Taigi, kad kas nepagalvotų, jog jau suvaikėjau, neduok Dieve.

Tai va, nesiklostant reikalams žaidimų kambaryje, valdovė nenustojo naujų žaidimų liaudžiai siūlyti (o kur duona?). Štai neseniai vandeniu slidinėti pasiūlė, iškilmingą atidarymą surengė, svečių prikvietė. Buvau ir ašai ten nuėjęs. Slidinėti nesiruošiau, vandens iš tolo bijau, bet pažiopsoti norisi. Tokių žiopsotojų gal koksai šimtas susibūrė, žinokit. Tai va, atvažiavo iš kaimyninio miestelio būrys jaunikaičių, parodė kaip tasai slidinėjimas vandeniu vyksta – gražu, nieko nepasakysi. Po to stojo čiuožti pati valdovė, o už jos išsirikiavo visa eilė vasalų. Va čia tai šioks toks konfūzas gavosi, žinokit, mielieji. Nepavyko pačiuožti nei (oi, baisu garsiai ir tarti) pačiai valdovei, nei josios svitos nariams – niekam. Atėję pažiopsoti, nosis nuleido, jei valdovams nesiseka, tai mums, atseit, ir bandyti nėra ko, reikia dar mokytis ir mokytis. O mokslams pinigėlių reikia, va, kur kliūtis didžiausia. Tai ir vėl nebeaišku, ar šis žaidimas suklestės – viskas ūkuose paskendę.

Bet valdovė rankų nenuleidžia ir naujų žaidimų vis prigalvoja. Štai centrinėje miestelio alėjoje baltą pikniką surengė. Labai norėjau tenai papulti, bet nepavyko. Kodėl? Nes neturiu baltos staltiesės, kurią buvo privalu atsinešti, o ir balti marškiniai jau seniai visiškai nupilkę, su tokiais į baltą pikniką nenueisi. Tiesa, baltą paklodę radau, bet juk su ja tik Helovino vakarėlin traukti, o ne piknikan.

Tiesa, ir čia valdovės konfūzas laukė. Atsirado nepatenkintų josios išmone, atseit, jie tai idėjai turi kažkokią frančizę, už kurią didelius pinigus mokėjo, o valdovė už dyką idėją nutvėrė. Galiu iš karto jiems pasakyti: jau mūsų valdovė jokių frančizių nepirks, pavėjui pinigų nelaidys – yra ir rimtesnių išlaidų. Betgi ir valdovė nepagalvojo: reikėjo ne baltą, o mėlyną, netgi „granatavą“ pikniką organizuoti ir visiems frančizių turėtojams trijų pirštų kombinaciją parodyti – nėr prie ko prisikabinti. Negerbiamieji priekabiautojai, nemokykit mūsų gyventi!

Tai va, mielieji, taip ir bėga tas mūsų gyvenimas. Duonos mažoka, bet žaidimų netrūksta. Susitiksim po savaitės, tada aptarsim naujų žaidimų idėjas.

Jūsų Varpininkas – duonos ir žaidimų mėgėjas

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 21 d. laikraščio „Širvis“ 25-ame šių metų numeryje. Padariau, mielieji, protingą, reikšmingą ir labai teisingą išvadą: jei vieną kartą įbridai į partinius vandenis, lemta tau juose braidyti...