Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  rugsėjo 27 d. laikraščio „Širvis“ 38-ame šių metų numeryje.

„Valdininkijai žodis „žmoniškumas“ turbūt visiškai negirdėtas, – su kartėliu balse kalba rajono ūkininkė. – Užgriuvo sveikatos problemos. Važinėti po sostinės klinikas nėra laiko, džiaugiamės, kad konsultantai nors retkarčiais į mūsų miesto ligoninę atvažiuoja, laiko ir pinigų mums sutaupo. Ir aš, kelias savaites laukusi, susiruošiau pas atvykstantį specialistą pasikonsultuoti. Jau bežengiant pro duris užgriuvo tikrintojai iš Nacionalinės mokėjimo agentūros. Kaip visada – neįspėję, kaip kokie STT ar FNTT pareigūnai, nepasidomėję, ar turiu laiko, ar galiu su jais bendrauti. Puoliau aiškinti, kad dabar tikrai negaliu, gal po valandos kitos galėtų sugrįžti. Galim ir visai negrįžti, atsakė, tiesiog užrašysim, kad nenorit bendradarbiauti, pati žinot, kuo tai baigsis. Nužvelgė rūsčiai ir laukė mano sprendimo. Vėl puoliau maldauti, galų gale suminkštėjo, pasakė trauksiantys Ukmergėn, o popiet grįždami vėl užsuks. Kaip ir sutarėme, bet kiek pažeminimo patyriau, kiek nervų tos derybos kainavo. Kodėl kontroliuojančiose organizacijose kiekvienas, pats menkiausias valdininkėlis taip mėgsta savo tariamą galią rodyti ir eilinį žmogų menkinti?“

Išties, kiekvienas tokių pavyzdžių dešimtimis galime pripasakoti. Jei jau tikrintojas, tai būtinai arogantiškas, žiūrintis iš aukšto ir reikalaujantis to, ko, pats gerai žino, įvykdyti tiesiog neįmanoma. Dažniausiai ir vykdyti nereikia, bet prieš darant malonę ir atleidžiant nuo vykdymo, būtina žmogų pakankinti, priversti pasijusti niekam tikusiu, nusižeminusiu prašytoju. Kai vargšelis jau pasiekia reikiamą kondiciją ir susitaiko su viskuo, tada galima atsainiai tarstelti: gerai jau gerai, palikim šią temą. Iki kitos progos.

Mes taip įprantam prie to pastovaus žeminimo ir nuvertinimo, kad nė nebeįsivaizduojam, jog kitaip galėtų būti. Tikriausiai dėl to dauguma, einantys tokias pareigas ir gavę progą rodyti galią, naudojasi tuo be jokio sąžinės graužimo. Prie kabineto ilga interesantų eilė? Na, ir kas, man tai ne priežastis padaryti kavos pertraukėlę, ar išvis pareikšti: šiandien tikrai visų nepriimsiu, galit ir nelaukti. Trūksta tik vieno parašo? Deja, šiandien tikrai nebepasirašysiu, ateikit kitą dieną. Ar tau patogu, ar tinka – koks mano reikalas? Aš turiu galią, aš ją ir rodau. Kai tu ją turėsi, galėsi atsilyginti, bet šiandien – mano valia ir galia. Ne vienas padejuoja, kad net seniūnijose galios rodytojų netrūksta, nors tie, iš kurių jie nevengia pasityčioti, yra kaimynai ar geri pažįstami. Kodėl šiltesnė kėdė taip pakeičia žmogų, apnuogina jo bjauriąją pusę?

Po valdininkų (o gal net ir prieš juos) didžiausi galios rodytojai yra medikai. Čia galios demonstravimo galimybės yra tiesiog beribės. Jei net Seimo nariui, išdrįsusiam paprašyti siuntimo į sostinę, rajono daktarėlis sugebėjo atšauti „O į Ameriką nenorėtumėt?“ Ką jau kalbėti eiliniams žmogeliams. Nei tu siuntimo pas specialistą tikėkis, nei gydomųjų procedūrų prašyk – tik išjuoks ir nusiųs į artimiausią vaistinę piliulių nusipirkti. Nes jis geriau žino, nes jis turi galią. Žinoma, jei ateis toks pacientas, kuris daktarui gali pademonstruoti galią, tai gal ir sulauks kokių nuolaidų. Kitu atveju – nesitikėkite nieko, tai ir nusivylimas bus mažesnis.

Teigiama, kad gyvenime mes dažniausiai sekam blogais pavyzdžiais. Todėl, jei šeimoje smurtavo tėvas, tai smurtaus ir sūnus, jei gėrė tėvai, piktnaudžiaus alkoholiu ir vaikai. O jei valdininkas ar medikas patyrė galios demonstravimą iš kitų asmenų, tai ir jis elgsis taip pat. Gal jau laikas šį užburtą ratą nutraukti ir bandyti galią keisti žmogiškumu? Pabandykit, ponai valdininkai, gal nauji potyriai patiks?

Skaitytoja

Straipsnis buvo išspausdintas  rugsėjo 27 d. laikraščio „Širvis“ 38-ame šių metų numeryje. „Valdininkijai žodis „žmoniškumas“ turbūt visiškai negirdėtas, – su kartėliu balse kalba rajono ūkininkė. – Užgriuvo sveikatos problemos. Važinėti...