Naujausios žinios

„Be galo didžiuojuos savo vaikais“

Janina Pukienė

Atvažiavome į Lapelių kaimą ieškodami daugiavaikės Arbočių šeimos. Klaidžioti netenka, užsukę paklausti kelio sužinome, kad jau atvykome. Netikėtai užklupta šeimininkė Janina Arbočienė nesutrinka ir kviečia į vidų.

Namai neprabangūs, bet jaukūs ir labai tvarkingi. Klausiama, kaipgi suspėja palaikyti tokią idealią tvarką, Janina tik pečiais gūžteli – tiesiog turi būti tvarka, tai žino visi šeimos nariai, visi ir tvarkosi. Susėdam jaukioje virtuvėje. Šeimininkė apgailestauja, kad namie nėra vyro Stasio, jis darbe, Musninkų gaisrinėje. Prieš porą metų šeimoje lankėsi „Šeimininkės“ žurnalo komanda, tada irgi Janinai teko vienai „laikyti frontą“, dabar istorija kartojasi. Apgailestaujam ir mes, bet nieko nepakeisi, šeimininko nesutiksime.

Arbočiai augina dešimt vaikų. Augina – ne visai tikslus apibūdinimas, nes dalis jau suaugę, savarankiški, spėję ir tris anūkus padovanoti. Janina vardina: Indrė, Justė, Rytis, Žydrė, Ugnė, Mantas, Kamilė, Samanta, Orinta, Lukas. Indrė ir Žydrė gyvena ir dirba Vilniuje, Justė – Jurbarke, Ugnė – Londone. Rytis dirba A. Didžioko įmonėje vilkiko vairuotoju, namuose jis – retas svečias. Mantas gyvena su tėvais, važinėja dirbti į „Entafarmą“, įsikūrusią Medžiukuose. Kamilė mokosi Musninkų gimnazijoje, o trys jauniausieji – Čiobiškio pagrindinėje mokykloje.

Paklausta apie pajamas Janina atsako: „Kiek turim, tiek užtenka.“ O turi vyro minimalią algą ir 97 eurų išmoką vaikams. Anksčiau ji gaudavo socialinę pašalpą, bet šiemet dėl sveikatos negali dirbti viešųjų darbų, todėl ir pašalpos nebėra. „Ką darysi, tvarka visiems vienoda“, – tepasako moteris, nesiskųsdama ir nedejuodama. Bulvių, daržovių Arbočiai užsiaugina patys, dar laiko karvę, augina paršus, vištas. Padeda ir suaugę vaikai. Stasio mama – ūkininkė, reikia jai darbuose padėti, dykinėti nėra kada.

Arbočiai kilę, kaip juokauja Janina, iš „normalių“ šeimų: Stasys turi seserį, ji pati iš trijų vaikų. Ar planavo gausią šeimą? „Tiesiog taip išėjo, – sako Janina. – Esam prieš abortus, prieš žudymą, kiek Dievas davė, tiek ir auginom. Didžiuojuosi savo vaikais, visi užaugo geri, tvarkingi, darbštūs žmonės, niekada dėl jų neteko raudonuoti. Nebeįsivaizduoju, kaip reiktų gyventi likus dviese. Anądien vaikai išėjo į renginį bibliotekoje, likom su vyru abu. Taip keista, tuščia, tylu. Vos sulaukėm, kol jie grįš, nebemokam be to šurmulio, judėjimo.“

Neatrodo, kad Arbočiams teks likti dviese: štai Mantas liko čia, o ir Rytis vis grįžta. Londoniškė Ugnė kitapus gatvės nusipirko namą. Apleistas jis, bet nagingasis Stasys, savo rankomis statęs priestatą, atliekantis visus apdailos darbus, sūnų padedamas po truputį sutvarkys namą, teliks atsikraustyti. Sako, kol kas dukra grįžti neplanuoja, bet jei perka namus, tai kada nors ir gyvens juose.

Janinos gyvenimas taip ir bėga namuose, su vaikais. Jaunystėje, iki vestuvių, dirbo Vilniuje, „Pergalės“ saldainių fabrike, po to prasidėjo darbas „mama“, kuris tebesitęsia iki šiol. Apmaudu, kad laukia nelengva senatvė. Daugiavaikė mama gaus tik valstybinę senatvės pensiją – apie 120 eurų. Sovietiniais laikais tokios mamos į pensiją buvo išleidžiamos anksčiau, dabar to nebėra. „Ką darysi, tokie įstatymai, – vėl ramiai konstatuoja Janina, – prieš vėją nepapūsi.“

Kaip gyvenasi šiandien kaime? „Kas netinginiauja, dirba, tas ir nesiskundžia. Pripratom prie visko, – tikina šeimininkė. – Sunku buvo, kai medicinos punktą uždarė, bet dabar jau pripratom, važiuojam į Širvintas. Ir apsipirkti traukiam į Širvintas, ten ir pigiau, ir pasirinkimas didesnis. Pikta, kai girdi tvirtinant, jog kaimas prasigėręs. Dvi trys asocialios šeimos visam kaime – ar čia tragedija? Gal kur nors yra blogiau, bet Lapelių prasigėrusiu kaimu tikrai negalima vadinti.“

Kas padėjo auginant tokią gausią šeimą? Janina sakosi esanti labai dėkinga rajono Vaikų teisių apsaugos tarnybai, ypač jos vadovei Ramunei Vidmantienei: „Labai malonūs ir geri buvo Rasa Dragūnienė ir Sigitas Kirtiklis, bet Ramunė tai lyg antroji mama.“ Padedant šiai tarnybai šeima gavo pirmąjį kompiuterį, šaldytuvą, dujinę viryklę. Beje, šaldytuvo įteikimą net „Panorama“ rodė. „Senukas“ puikiai veikia iki šiol. Daug metų Ramunė su Kalėdų seneliu ir Snieguole per žiemos šventes būtinai aplankydavo Arbočius. Kitas, be galo daug padėjęs asmuo – buvusi medicinos punkto vedėja Laima Dzedzevičienė. Janina sako nė nežinanti, ko buvo labiau gaila, ar uždaromo medicinos punkto, ar jo vedėjos. „Ir dabar su Laima kaip su gimine susitinku, esu jai dėkinga už nuolatinę pagalbą.“

Janina noriai pasakoja apie šeimą, vaikus, bet raginama papasakoti apie save, teatsako: „Nemoku apie save kalbėti, lai kalba kiti.“ Ir puola pasakoti apie kaimynę Neringą Lisauskienę, kuri viena augina šešis mokyklinio amžiaus vaikus, yra be galo darbšti ir tvarkinga. Abi kaimynės sutaria vienu klausimu: abi nepateisina kaime gyvenančių, bet nei daržiuko, nei gyvuliuko neturinčių šeimų. „Būtų mano valia, vežčiau tokius į Sibirą“, – juokaudama sako Janina. Nebuvo laiko aplankyti kaimynų, gal jie būtų daugiau papasakoję, nei kuklioji Janina, taupiai seikėjanti žodžius apie save.

Gera lankytis ten, kur karaliauja meilė ir santarvė, kur mama didžiuojasi vaikais, o vaikai atsilygina meile ir pagarba. Išeinant žvilgsnis užkliūna už buvusio mero padėkos Arbočiams už gražią ir tvarkingą šeimą, kabančios garbingoje vietoje. Tenebūna ši simbolinė padėka vienintelė ir paskutinė. Tokia šeima verta daug daugiau. Linkime jiems visa ko geriausia.

Nuotraukos iš asmeninio Arbočių šeimos albumo

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*