Pasidalink per Facebook!

Darganotas rudens rytas. Sėdate į mašiną ir siaurais kiemo keliais judate link miesto. Staiga priešais jūsų mašiną išdygsta tamsiais drabužiais vilkinti moteris, vedina mažu vaiku. Dar neišaušusį rytą vienintelis ženklas, įspėjęs jus apie pėsčiuosius, buvo mažylio nešamas ryškus skėtis.
Kasmet institucijos prevencinių akcijų metu Lietuvos gyventojams išdalina po keliasdešimt tūkstančių atšvaitų, tačiau net ir turėdami jų po kelis šalies gyventojai juos segasi vangiai. Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA) iki šių metų spalio vidurio analizuoja 16 nelaimingų eismo įvykių, kurių viena iš aplinkybių – atšvaito nedėvėjimas. Praėjusiais metais tokių eismo įvykių, kurie baigėsi mirtimi, skaičiuojama 10.

„Atšvaito užsisegimas yra sąmoninga veikla, atliekama savo valios pastangomis. Kai veiksmas yra naujas, tam, kad jis taptų įpročiu, pirmiausia turime suprasti, kam mums jo reikia, ir atrasti motyvacijos, kad įtikintume smegenis. Skirtingais amžiaus tarpsniais žmogų motyvuoja skirtingos priemonės“, – pasakoja psichologė Renata Gataveckaitė ir pasidžiaugia, jog apie saugą šalyje su žmogumi pradedama kalbėtis jau nuo mažų dienų.

Priešmokyklinio amžiaus vaikas yra pajėgus sugerti informaciją iš aplinkos, jam viskas yra įdomu, ir atšvaitas iš pradžių yra tiesiog dar vienas įdomus žaisliukas. Tam, kad formuotųsi mažo žmogaus supratimas apie tai, jog atšvaitas gali išgelbėti gyvybę, jam pateikiama informacija turi būti aiški ir koncentruota. Vaikas girdi ir supranta, kas gali nutikti jam, o ne kitiems, jei nesegės atšvaito. Ypač svarbų vaidmenį čia atlieka tėvai. Tai svarbiausi žmonės vaiko pasaulyje, tad jei vaikui artimas suaugęs žmogus nesegės atšvaito, jis jam ir teliks žaislas.

„Įpročio formavimuisi taip pat labai svarbus tęstinumas. Jei darželyje vaikas sužino apie atšvaitą, supranta, kad jį segėdamas bus saugus kelyje, tai vėlesniais metais ateina ir tikslesnis suvokimas. Vyresnis vaikas pajėgus suvokti įvykių seką: atšvaitas atspindi šviesą apšviestas tamsoje. Mano segimas atšvaitas spindi automobilio žibintų skleidžiamoje šviesoje. Vairuotojas, matydamas atšvaito atspindį, mato mane, einantį neapšviestu kelkraščiu. Aš esu saugus“, – sako psichologė.

Žmogui augant, įpročio formavimuisi paveikios kitokios aplinkybės. Paauglystėje prasideda maištas, atsiranda kiti prioritetai ir tai, kas iki tol buvo įprasta, dažnai pamirštama. Paaugliai pameta save dėl draugų, jiems atsiranda poreikis pritapti. Jei atšvaitų nesegi draugai, to nedaro visi. Be to, šiame amžiuje svarbūs kiti suaugusieji, nebe tėvai, todėl čia svarbu būtų, kad apie eismo saugumą kalbėtų ir mokytojai, ir visuomenės veikėjai, į kuriuos paaugliai lygiuojasi. Pavyzdžiui, jei apie atšvaitų segėjimą ir saugų eismą kalba žmogus, kurį paauglys seka socialiniuose tinkluose, tikėtina, kad toks elgesys bus kopijuojamas ir priimtas kaip teigiamas.

Jaunystėje pagrindinis žmogaus darbas – atrasti savo vietą gyvenime, išbandyti kuo daugiau veiklų prieš pradedant suaugusiojo gyvenimą. Sau atverdamas kuo daugiau galimybių, jaunuolis sunkiai suvokia tikrąją grėsmę bei būtinybę pasirūpinti saugumu. Šiame amžiuje paveikios praktinės priemonės, mokymas pateikiant realybę, kuri duotų aiškų suvokimą, kas vyksta kelyje, kai nesegimas atšvaitas.

LTSA statistika rodo, kad daugiausia į nelaimingus eismo įvykius nesegėdami atšvaito patenka žmonės, kurių amžius nuo 20 iki 60 metų.
Į tai psichologė atsako: „Jau turintis gyvenimiškos patirties žmogus naują įgūdį susiformuoja sunkiau. Mokydamasis jis tikisi rezultato iš karto, ateities perspektyva, kurioje bus apsaugota jų gyvybė, netenka prasmės.“

Jos teigimu, šio amžiaus tarpsnio žmones taip pat labai veikia stereotipai. Pavyzdžiui, vyrai linkę nuneigti, kad yra pažeidžiami, kadangi iš jų nuolat tikimasi tvirtybės, bebaimiškumo. Tai, tikėtina, paskatina juos rizikuoti gyvenime, kartu ir nesegėti atšvaitų. Moterys linkusios labiau save saugoti. Be to, joms labai svarbus praktiškumas. Ant rankinės prisegtas atšvaitas yra nepamirštamas, jis nuolat ten, tačiau užsisegti jį
Ant kojos ar riešo trukdo įsitikinimai, kad tai gadina jų įvaizdį, netinka prie dėvimų rūbų, o atšvaitą tenka segtis kiekvieną kartą išeinant iš namų, o tai yra nepraktiška. Šiame amžiuje paveiki socialinė reklama: kuo dažniau matoma informacija, tuo priešiškumas jai mažėja ir ji priimama kaip vertinga.

Sunkiausia naują įprotį išsiugdyti vyresnio amžiaus žmonėms. Pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonės vis dažniau pamiršta, kad reikia saugotis, silpnėja jų kognityvinės (pažintinės) funkcijos, tad atšvaitas tampa nebe pirmo būtinumo priemone. Pastebėta, jog atšvaitų nesegi kaimo vietovėse gyvenantys vyresni žmonės. Jiems sunku suprasti, kad savoje gyvenvietėje gali grėsti koks nors pavojus, rizika neįvertinama adekvačiai. Tad šio amžiaus žmonėms atšvaitas turėtų būti padėtas akių lygyje, kad taptų priminimu jį prisisegti.

Stebuklingos priemonės, kuri jau šiandien paskatintų visus užsisegti atšvaitą, nėra. Naujiems įpročiams išsiugdyti reikia laiko, tačiau visi mes esame pavyzdys vienas kitam. Tad jei rytoj eidami į darželį, mokyklą ar darbą prisisegsite atšvaitą, tikėtina, jog tai padarys ir jūsų artimieji, draugai bei bičiuliai. Pokytis visada prasideda nuo mūsų pačių.

LTSA sveikina su Atšvaitų diena ir linki, kad atšvaito segėjimas taptų įprastas.

Darganotas rudens rytas. Sėdate į mašiną ir siaurais kiemo keliais judate link miesto. Staiga priešais jūsų mašiną išdygsta tamsiais drabužiais vilkinti moteris, vedina mažu vaiku. Dar neišaušusį rytą vienintelis ženklas,...