Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų liepos 27 d. laikraščio „Širvis“  30-ame numeryje.

Danutė Apavičienė gerai pažįstama Juodiškių ir aplinkinių kaimų gyventojams. Nors ji kilusi iš Molėtų krašto, likimas prieš daug metų ją atvedė į Juodiškius. Gavusi paskyrimą, jauna buhalterė atvyko į tuometį tarybinį ūkį. Čia sukūrė šeimą, čia gimė vaikai. Ūkio buhalterijoje dirbo daugiau nei dvidešimt metų iki sistemos griuvimo. Dabar jau devynerius metus dirba socialinį darbą. Anksčiau buvo socialinio darbuotojo padėjėja, dabar – lankomosios priežiūros darbuotoja. Kasdien valdišku dviračiu ji keliauja pas savo globotinius – pagalbos reikalingus žmones. Ji prižiūri aštuonis žmones iš Juodiškių, Trapelių, Rudžionių ir Mickonių kaimų. Šį mėnesį Danutė atostogauja, bet ir atostogų metu nepamiršta senukų, kai kuriuos aplanko, padeda. „O kaip kitaip, – sako, – juk manęs niekas nepavaduoja, o jiems pagalba būtina, tenka eiti.“ Darbu moteris nesiskundžia, nors prasitaria, kad ne su visais globotiniais yra lengva. Ir čia pat pateisina: „Juk vieniši, ligoti žmonės. Tad būna visko. Bet tai suprantama, viskas yra gerai.“ Apie Danutę girdėjome tik gerus atsiliepimus – ir kaimynė gera, ir darbuotoja puiki. Apie tai liudija ir pernai gauta Socialinių reikalų ir darbo ministerijos padėka už gerą darbą. Lankomosios priežiūros darbuotojas paprastai globotinius lanko dukart per savaitę pagal iš anksto sudarytą grafiką. Bet vieną senuką Danutė lanko kasdien, nes, kaip ji tikina, jam to labai reikia. Du globotiniai gauna tik šimto eurų išmokas, reikia gerokai pasukti galvą, kaip jiems išgyventi. Danutė neabejinga jų rūpesčiams.

Žinojome, kad Danutė, prieš keletą metų likusi našle ir į gyvenimą išleidusi suaugusius vaikus, gyvena viena. Tačiau, užsukę į jos namus, darže radome visą pulką ravėtojų – pas mamą svečiavosi duktė Virginija ir sūnaus Ramūno šeima. Tad pašnekinome ir jaunimą.

Vyresnėlis Ramūnas yra profesionalus karininkas, su šeima gyvenantis Rukloje. Jis – seržantas, skyriaus vadas. Į kariuomenę savo noru išėjo baigęs vidurinę mokyklą. Teko tarnauti Irake. Ten net du kartus buvo: vienąkart pusmetį, kitą – aštuonis mėnesius. Sako, gal ir dabar patrauktų į misijas, bet šeima – žmona Oksana ir dviejų metų dukrelė Smiltė – neišleidžia. Jauna šeima gyvenimu Rukloje patenkinta. Rudenį Smiltė pradės lankyti darželį, Oksana grįš į darbą, ji yra konditerė. O mama Danutė džiaugiasi, kad Ramūnas su šeima ją lanko kone kiekvieną savaitgalį, daug padeda. O ir mažoji Smiltė gera močiutės draugė ir džiaugsmas.

Dukra Virginija jau vienuolika metų gyvena Redingo mieste, Anglijoje. Paklausta, kaip ten atsidūrė, ji pasakoja, kad, baigusi mokyklą neįstojo į norimą specialybę ir pakviesta pusseserės, nuvyko pusmečiui į Londoną. „Pusmetis“, kaip matome, užsitęsė. Virginija pasakoja, kad pradėjo, kaip ir dauguma emigrantų, nuo sumuštinių fabriko. Tačiau jai norėjosi tobulėti, siekti daugiau, tad pirmiausia mokėsi anglų kalbos, vėliau buhalterinės apskaitos. Ieškojo geresnio darbo, o kas ieško, tas ir randa. Šiandien ji yra picerijų tinklo vadybininkė. Ji sako, kad darbas nelengvas, tenka daug važinėti, bet įdomus. Anot Virginijos, darbą Anglijoje rasti nesunku, reikia tik noro. Jos kai kurios buvusios bendradarbės sumuštinių fabrike tebedirba ir šiandien, jas tai tenkina. Kiekvienam – savo.

Virginija negali aplankyti mamos taip dažnai, kaip Ramūnas, bet viešnagėms išnaudoja kiekvieną pasitaikiusią progą. Mėgsta daryti staigmenas. Štai pernai rugsėjį suorganizavo moterišką „pabėgimą“ nuo kasdienybės ir artėjančio rudens. Savaitę laiko Danutė, Virginija, Oksana ir Smiltė praleido Turkijoje. Oksana „sąmoksle“ dalyvavo, o Danutei tai buvo visiška staigmena. „Savaitę praleidau tarsi rojuje, – pasakoja ji, rodydama nuotraukas. – Yra ką prisiminti iki šiol. O Virginija žada, kad staigmenų dar bus.“

Paklausta apie grįžimą, Virginija purto galvą, kol kas tikrai negalvoja. „Ar „Brexit‘o“ rezultatai nebaugina? Baugina kažkiek. Jei reiks išvažiuoti, trauksiu į šiltesnius kraštus, – sako Virginija. – Ispanijoje kone visi anglų pensininkai gyvena, rasiu ten ką veikti ir aš, – tikina mergina.“

Paliekam svetingus Danutės Apavičienės namus, linkėdamos viso geriausio ir sėkmės įgyvendinant planus. Būkit sveika, Danute, jūs labai reikalinga tiek šeimai, tiek globotiniams.

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų liepos 27 d. laikraščio „Širvis“  30-ame numeryje. Danutė Apavičienė gerai pažįstama Juodiškių ir aplinkinių kaimų gyventojams. Nors ji kilusi iš Molėtų krašto, likimas prieš daug metų ją...