Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų balandžio 13 d. laikraščio „Širvis“  15-ame numeryje.

Saulėtą šeštadienio rytą riedame Bagaslaviškio link. Porą kilometrų nuo miestelio, miniatiūriniame Žičkų kaime sukame dešinėn ir kylame į kalniuką. Ten, viršuje, Boleslavos viensėdis, ūkininkų Albino ir Kristinos Ručinskų valdos. Ak, kaip čia gražu! Kokie vaizdai atsiveria! Nejučia išsprūsta lyg klausimas, lyg teiginys:

– Čia gera gyventi.

– Ko gero, esi teisi, – šypsosi šeimininkas Albinas, – čia tikrai gera. Nors nelabai galiu palyginti, niekur kitur nesu gyvenęs.

Išties, Albinas čia gimė, augo ir iki šiol gyvena. Jei neįskaičiuosime penkerių metų pertraukos, kai dar mažutis su šeima praleido Sibiro tremtyje. Nelabai to laiko prisimena, o ir noro tam nėra.

– Vežė mus toksai Užkurnys iš Gelvonų, – sako Albinas. – Likimas jam atlygino už tokius darbus, šeima nekaip gyvenimą baigė. Yra visgi pasaulyje teisybė.

Po tremties Ručinskų šeima grįžo Boleslavon, kūrė gyvenimą iš naujo. Albinas baigė mokyklą, įsigijo agronomo specialybę. Dirbo brigadininku, vėliau agronomu tuometiniame Bagaslaviškio kolūkyje. Atkūrus Nepriklausomybę, kolūkinė santvarka griuvo, Albinas su džiaugsmu ėmėsi kurti savąjį ūkį.

– Pradėjome nuo šešių hektarų, – prisimena ūkininkas. – Tiek gavau tėvų ūkio dalies, nes šeima buvo didelė, dešimt vaikų.

Agronomijos specialistui nesunku buvo kurti nuosavą ūkį. Pamažu buvo rengiami įstatymai, daugėjo galimybių. Šiandien Ručinskai dirba 120 ha nuosavos žemės, dar yra ir nuomojamų plotų.

– Gal ir mažais žingsneliais, bet nuolat ėjom į priekį, – teigia Albinas. – Niekada nelaikiau sukaupęs pinigų, nuolat investavau. Į žemę, pastatus, techniką. Kartais kišenės tuščios likdavo, lauki, kol iš kažkur pinigėlis ateis. Prisistatė vienąkart toksai paramos prašytojas, galvojo pasipelnys iš žinomo ūkininko. Klausiausi jo ir mintyse juokiausi: kad tu žinotum, jog šiandien visi mano piniginiai ištekliai kišenės kamputyje telpa, duonos kepalui teužteks. Rizikinga? Gal, bet kitaip neįmanoma: neinvestuosi – nežengsi į priekį.

– Kaipgi agronomas sugalvojo pieno gamybos imtis? – smalsauju.

– Mano tėvas sakydavo, jog nereikia įsikibti vienos pusės. Ir mano nuomone, mišrus ūkis yra saugiau. Nepasiseka vienoj srity, atsigriebsi kitoj. Ir karščiuotis niekada neverta. Juk dažnai būna: neužderėjo kažkokia kultūra, ar kainos krito, tuoj ūkininkas jos atsisako, stveriasi kažko kito. O po metų, ar poros, žiūrėk, jau viskas apsivertė. Ir vėl iš naujo. Aš taip nedarau. Štai dabar pieno supirkimo kainos tikrai labai mažos, tad gelbsti javai. Bet visą laiką taip nebus, kainos kils ir normalizuosis, paminėsite mano žodį. Kai nusprendžiau statyti fermą, tai irgi buvo investicija. Nesu amžinas, sūnus po manęs gal daug ką keis, bet pastatai išliks. Nebus karvių, gal paukščiams laikyti pritaikys, ar dar ką sugalvos. O dabar mišrus ūkis patogus dėl daugelio priežasčių. Kad ir tręšimas. Karvių mėšlas puiki organinė trąša, mažiau reikia pirkti brangių mineralinių trąšų ir produkcija sveikesnė.

Taip, sumanūs ūkininkai nieko nedaro šiaip sau, viskas apgalvota ir suplanuota su didžiausia nauda ūkiui.

Albinas ūkyje ne vienas. Jau keletą metų šalia jo jaunėlis sūnus Donatas. Formaliai augalininkyste rūpinasi Donatas, gyvulininkyste – Albinas. Bet iš esmės vyrai dirba petys petin, pasitardami, o kartais ir pasiginčydami. Juk šeima. Vyresnieji – dukra ir sūnus – susikūrė gyvenimą mieste.

– Dėkui Dievui, kad iš trijų vaikų bent vienas liko ūkininkauti. Girdėjau, naujoji Lenkijos valdžia ketina uždrausti palikimu perimti žemę jos nedirbantiems ir kaime negyvenantiems asmenims. Lietuvos valdžia irgi sugeba nesąmoningų įstatymų prikurti, dar paseks kaimynų pavyzdžiu. Nebūtų kam dirbti, mano ir mano tėvų žemelė tektų valstybei, – juokauja A. Ručinskas ir jau rimtai priduria, – Džiaugiuosi, kad sūnus liko ūkyje, štai baigsiu Bagaslaviškyje statytis namą, kelsimės su žmona tenai, paliksiu Donatui visą ūkį, lai dirba. Vaikinas neseniai šeimą sukūrė, tegul ir ūkį didina pagal save, o mums jau laikas apsukas mažinti, nejaunėjam juk, kad ir kaip norėtųsi to.

Tikiuosi, tai įvyks dar negreit, Albinas ir Kristina dar per daug energingi, kad ramiai sėdėtų namuose.

Šeimininkas aprodo savo valdas. Daug įvairios technikos, tvarkinga ferma su modernia melžimo įranga, šaldytuvais. Šiuo metu fermoje 46 karvės. Skaičius kiek sumažėjęs, ar kils priklausys nuo padėties rinkoje, kainų politikos. Prieš keletą dienų Albinas dalyvavo ūkininkų protesto akcijoje Vilniuje.

–Taip, kainos rekordiškai žemos, bet suprantu ir Premjerą. Argi galima palyginti mus, smulkiuosius ūkininkus ir pieno perdirbėjus – gigantus. Iš kur gaus paramą prieš rinkimus? Tik iš milijonus valdančių pienininkų, o ne iš vos kvėpuojančių ūkininkų. Bet tylėti negalima, protesto akcija buvo reikalinga. Gaila, kad širvintiškiai labai jau neaktyvūs buvo.

A. Ručinsko nuomone, geriausia, kai ministerijai vadovauja specialistas, nors dabar taip retai būna.

– Kai Žemės ūkio ministru buvo ūkininkas Kazys Starkevičius, paramos gavimas buvo supaprastintas ir pagreitintas, – sako Albinas. – Dabar biurokratiniai reikalavimai kartais tiesiog į neviltį varo.

Ūkininkas žino, ką sako. Juk paramos tikrai nemažai gauta ir pieno ūkiui, ir naujos technikos įsigijimui. Beje, apie tai, kad ministro K. Starkevičiaus laikais ūkininkams buvo lengviau, pasakojo ir kiti ūkininkai. Išties, ūkininkai neturi laiko popierizmui, jiems darbas darbą veja. Bet, ar gali tai suprasti klerkas, karvę ar avį tik paveikslėlyje matęs?

– Reikia žemės ūkiui naujo Starkevičiaus, vėl lengviau kvėpuotume, – sako Albinas.

Atsisveikindamas ūkininkas Albinas Ručinskas ištarė:

– Nepaisant tų nesklandumų, gyvenimu esu patenkintas. Dirbu sau, kiek noriu ir kaip noriu. Su sovietiniais laikais nėra ko ir lyginti. Džiaukimės tuo, ką iškovojome ir turime.

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų balandžio 13 d. laikraščio „Širvis“  15-ame numeryje. Saulėtą šeštadienio rytą riedame Bagaslaviškio link. Porą kilometrų nuo miestelio, miniatiūriniame Žičkų kaime sukame dešinėn ir kylame į kalniuką. Ten,...