Pasidalink per Facebook!

Duona – kasdienis ir įprastas maistas. Šiandien retas vaikas pakelia nukritusią ant grindų duoną, pabučiuoja ir suvalgo atsiprašydamas. Senoliai vertino duoną, nes kiekvienas išmanė jos kelią – nuo rugio sėklos iki stalo. Net dažnas poetas, ypatingai Justinas Marcinkevičius, gretindavo duonelės gyvenimą su žmogaus.

Mokslininkų teigimu, duoną žmonės pradėjo valgyti daugiau kaip prieš 15 tūkstančių metų. Tuomet duona buvo kepama iš grūdų ir vandens masės. Gaudavosi kieti duonos kepalai. Atsiradus žemdirbystei ir žmonėms pradėjus auginti grūdinę kultūrą, ant stalo patiekdavo mūsų duonos prosenelę – pirmykštę neraugintos tešlos duona. Tai stori apvalūs blynai, kurie buvo kepami ant įkaintintų plokščių akmenų.

Kad iš tešlos galima pasigaminti duonos raugą, manoma, jau I tūkstantmečio viduryje žinojo tik egiptiečiai ir Mesopotamijos gyventojai. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Lietuvoje archeologinių kasinėjimu metu Mažulionių ir Maišiagalos piliakalniuose buvo rasta suanglėjusios duonos gabalėlių, kurie galėjo būti iškepti II–III mūsų eros amžiais.

Daug prakaito mūsų protėviai išliedavo, kad duona atkeliautų ant stalo. Reikėdavo žemę suarti, išakėti, patręšti mėšlu, vėl užarti. Tolygiai sėklą išberti, užakėti. Vėliau pasėjus prižiūrėti daigus, kad neišmirktų nuo lietaus ar nežūtų nuo sausros. Tuomet laukti derliaus ir nepražiopsoti, kada grūdas jau subrendęs, kad nenubirtų. Laiku rugius nupjauti ir, surišus pėdas, džiovinti. Išdžiūvusias pėdas suvežti į kluoną, vėliau spragilais iškulti. Iškūlus rugius, reikėjo išvalyti ir tik tuomet suvežti į aruodus. Viską rugių augintojai darė rankomis bei primityviais įrankiais. Šiomis dienomis rugio kelias mechanizuotas ir daugelis duonos kepėjų perka grūdus duonai kepti.

Štai Širvintų rajone, Krunų kaime gyvenantys ir kepantys tautinio paveldo sertifikatą turinčią „Pirmapradę“ duoną Edita ir Gintaras Ruzgiai savo duonai rugius perka, o patys visą laiką skiria tik duonos kepimui. Tarptautinio eksperimentinės archeologijos festivalio „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ metu šių ūkininkų kiemelyje kiekvienas galėjo pamatyti, kaip nuo duonkubilio iki stalo keliauja ruginė raugintos tešlos duona.

Už tešlos minkymą, raugimą bei duonos kepaliukų formavimą atsakinga Edita. Ji visiems demonstravo ąžuolinį duonkubilį, kuriame po kiekvieno kepimo palieka raugo kitam kepimui. Duonkubilio mūsų senoliai neplaudavo, nes kitaip sugesdavusi duonos rūgštis –raugas.

Edita pasakojo, kad dieną užminko tešlą ir, uždengusi drobiniu audiniu, pastato šiltai rūgti. Tešlos receptas labai paprastas: ruginiai miltai, vanduo ir šiek tiek druskos. Ji sako, kad tiek rugius, tiek vandenį duonos kepėjas turi rinktis itin atsakingai, nes nuo to priklauso duonos skonis. Iš anksto didelis sumaltų grūdų kiekis taip pat praranda savo kvapą, todėl jie turi malūną ir mala tik tiek, kiek reikia.

Pačių sumaltus grūdus Edita sumaišo su šulinio vandeniu ir palieka duonkubilyje per naktį. Kitą rytą ant parūgusios tešlos pabarsto druskos, smulkiai sumaltus miltus, gerai išminko ir vėl palieka tešlą iki vakaro antrąkart pakilti.

Gintaras Ruzgys atsakingas už pečiaus įkaitinimą ir paruošimą duonai kepti. Edukacijos metu jis ruošė nedidukę lauko krosnelę, kurioje tilpo 5 kepaliukai duonos, ir klausantiems pasakojo, kad jo kepyklos pečius yra didelis, kuriam iškūrenti reikia trijų vyriškų glėbių beržinių malkų. Kaip gerai iškūrenti pečių, Gintaras išmoko tik per patirtį „To neišmokys jokie vadovėliai.“ – kalbėjo Gintaras. Baigus degti malkoms lauko krosnelėje, šviežių pušies šakų šluota Gintaras išvalo pečių nuo pelenų. Klausėme, kodėl šviežios pušų šakos, ir, pasirodo, įkaitusi pušies šaka palieka savo pėdsaką krosnyje, kuris turi įtakos duonos kvapui. Tuomet iš medinio dubens pasisemė saują miltų ir įbėrė juos į krosnelę. „Jeigu jie skrunda, tai duona iškeps.“ – pasakojo Gintaras. Krosnelė paruošta ir Gintaras kvietė žmoną formuoti duonos kepalėlius. Įgudusiomis, vandenyje sudrėkintomis rankomis Edita suglosto, suformuoja pagrandukus, iš kurių ant miltais pabarstytos ližės, suspaudusi šonuose juosteles, o viršuje – duobutes, suformuoja tradicinį ruginės duonos kepalėlį. Gintaro vaidmuo čia – laikyti ližę ir suformuotą kepaliuką pašauti į krosnį.

Didžiojoje krosnyje duona kepa apie 2–3 valandas, o mažojoje krosnelėje nedidukai kepaliukai kepė pusantros. Atrodytų, kad jau ir viskas, galima dėt ant stalo. Bet ne. Edita toliau pasakojo, kad ištrauktus iš pečiaus dar neatvėsusius kepalus reikia „prausti“, tuomet dengti šlapiais drobiniais audiniais ir palikti per naktį plutelei išbrinkti. Tada išbrinkintas kepalas dar parą palaikomas ir tik tada jis gali keliauti ant mūsų stalo.

Anot senolių, jei, kepant duoną, ateidavo svečias, tai sakydavo, kad jį užkepė. Jis buvo laikomas šeimos nariu bei užlaikomas, kol iškeps duona, kurios įdėdavo lauktuvių. Gavome ir mes kepaliuką. O va posakis „Duos Dievas dantis, rytdiena atsineš ir duoną“ drąsina, kad nereikia bijoti gausios šeimos, jei turi duonos – nebadausi, o visa kita žmogui nėra taip svarbu.

Duona – kasdienis ir įprastas maistas. Šiandien retas vaikas pakelia nukritusią ant grindų duoną, pabučiuoja ir suvalgo atsiprašydamas. Senoliai vertino duoną, nes kiekvienas išmanė jos kelią – nuo rugio sėklos...