Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų liepos 27 d. laikraščio „Širvis“  30-ame numeryje.

Laukiu nesulaukiu, kada prasidės nauji mokslo metai, nes taip norisi pasigirti klasės draugams, auklėtojai, kaip smagiai praleidau šias vasaros atostogas.

Ši vasara, kaip nė viena kita, buvo kupina stovyklų, kelionių, renginių. Labiausiai, bent kol kas, nes dar vyksiu į sporto stovyklą Klaipėdoje, patiko išvyka su Širvintų vaikų dienos centru į Vokietiją, žiurkių gaudytojo miestą Hamelną, birželio pabaigoje.

Tą sekmdienį, kai išvykome, net saulė skaisčiau švietė ir norėjosi, kuo greičiau išvykti. Nors kelias iki Hamelno buvo ilgas, beveik 1 300 km, bet kelionė neprailgo. Mūsų vadovė Elena Petkūnienė visiems suskirstė pareigas: kas buvo atskingas už keliautojų maitinimą, kas už anekdotus, o kas už dainas ir įvairių bėdų sprendimą.

Į Vokietiją vykome su ypatinga misija: lietuviškai suvaidinti Hamelno miesto legendą apie žiurkių gaudytoją, tiesa, žiurkių gaudytojas buvo tikras vokietis. Mus pusmetį, o gal ir dar ilgiau, vaidinti mokė Birutė Golubeva, o dainuoti ir šokti – Zita Stonienė. Reikia pasakyti, kad dainavome net vokiškai, tiesa, nelabai aš supratau apie ką, bet dainavau.

Atvykę į vietą, Nunceną (atrodo, taip vadinosi mūsų laikinieji namai) iš karto puolėme į šalia esantį baseiną, kelionės nuovargį nusiplauti, po to vakarienė ir labanaktis.

Rytas prasidėjo pusryčiais, kurie iš pradžių man pasirodė, kaip svajonė (bandelė, skani dešra, sūris, sausi pusryčiai – jokių košių), tačiau po kelių dienų to paties maisto, dar ir šiandien nelabai noriu žiūrėti į sumuštinius. Bet tai smulkmena.

Nuvykę į Hamelną, susitikome su mūsų tikruoju žiurkių gaudytoju, kuris pernai buvo ir Lietuvoje. Su juo mes vaidinome Vilniaus Rotušės aikštėje per senovinių automobilių parodą, kurią suorganizavo Vokietijos rotari klubo nariai. Jiems taip patiko mūsų vaidinimas Vilniuje apie žiurkių gaudytojo išvestus iš miesto vaikus ,kad jie mus pasikevietė į Vokietiją, taip mes čia ir atsidūrėme.

Taigi, žiurkių gaudytojas Hamelne mus trumpai supažindino su miesto istorija, kažkada miestą užpuolusiomis žiurkėmis, kurios, kaip paaiškėjo, tėra graži brolių Grimų pasaka. Po to sekė priėmimas pas merą. Kaip man paaiškino vadovė, tai išskirtinė proga, atstovauti savo šaliai Lietuvai ir miestui Širvintoms. Man ten nelabai patiko, daug kalbėjo, dėkojo, bet po to sekė mūsų pasirodymas, vaišės. Ši dalis visai nieko. Gavome dovanėlių ir iškeliavome į miesto muziejų. Čia pasižiūrėjome šiuolaikiškai suvaidintą legendą apei žiurkių gaudytoją, kurią vaidino iš įvairių gelžgalių sukonstruotos lėlės. Na, o vakare, grįžus namo, laukė baseinas, vakarienė, smagūs žaidimai lauke ir miegas.

Antradienį vykome į Hanoverio zoologijos sodą. Tiesą pasakius, man buvo įdomiausia pamatyti beždžiones, bet tai, ką pamačiau, labai patiko: begemotai, žirafos, baltosios meškos, ruonių pasirodymai, kengūros, o beždžionės, lyg tyčia, buvo pasislėpusios nuo karščio. Perkaitau ir aš, tik ir tesvajojau apie baseiną. Svajonė vakare išsipildė.

Kitą dieną vykome į pilį, aplankėme melagio barono Miunchauzeno namus. Nežinau, kas jis toks, neskaičiau knygų, bet, atrodo, kietas vyrukas, su patrankos sviediniu paskaridyti sugalvojęs. Reikės paskaityti apie tai knygoje „Barono Miunchauzeno nuotykiai“.

Po pietų plaukėme garlaiviu namo ir ne bet kaip plaukėme, o repetavome garlaivyje, kur buvo ir visai svetimų žmonių. Jei žiūrėjo, klausėsi, kaip mes vaidinome, nors turbūt, nieko nesuprato, nes kalbėjome leituviškai, bet mums plojo. O mes už tai jiems lietuvių liaudies dainų, kurias mokėjome, padainavome.

Ši diena buvo skirta tik repeticijai, nes šeštadineį didžioji diena – mūsų pasirodymo Rotušės aikštėje Hamelne diena. Na ir atsibodo tą patį per tą patį daryti, kartoti, bet reikia, tad nors ir nelabai norėdamas repetavau.

Tiesa, susidūrėme su vokiška tvarka, ne taip kaip Lietuvoje – lakstyk kiek nori lauke, o čia ne, devintą valandą turėjome nebebūti lauke, o jau gultis ir miegoti. O taip nesinorėjo…

Taigi šiandien mes vaidiname miesto centre. Didelė scena, daug vietų žiūrovams, tik va, tas lietus, kad neišbaidytų žiūrovų. Su dvyliktu varpo dūžiu pradėjome savo pasirodymą. Net nepajutau, kaip prabėgo pusvalandis ir jau po visko. Sulaukėme audringų plojimų, kažkokia teta sakė, kad suvaidinome geriau nei vokiečiai, kurie pagal seną tradiciją šią istoriją apie žiurkių gaudytoją vaidina kiekvieną sekmadienį per pietus.

Likusį pusdienį, gražiai pasipuošę, vaikštinėjome po miestą, fotografavomės su norinčiais, o mergaitės, kurios audė juostas, net po kelis, ar keliolika eurų užsidirbo. Man buvo pavydu, bet ką padarysi.

Sekmadienį vykome į Hamelną stebėti tikrojo vaidinimo, vokiečių suvaidintos šios istorijos. Šiaip, man atrodo, kad mes geriau ir gražiau suvaidinome, bet dėl skonio nesiginčijama.

Vakare mūsų laukė atsisiveikinimo vakarienė, per kurią ir dainavome, ir šokome, ir dėkojome dėdėms ir tetoms iš Rotari klubo, kad mus pakvietė, priėmė ir dar nemokamai viską aprodė. Geriausia iš to vakarėlio, kad „Coca-cola“ mums leido gerti kiek širdis geidžia. Įsivaizduojate, na, mes ir nepasikuklinome, turbūt visi mūsų vaikai (apie kokius 30) po pusantro litro išgėrėme. Patiko mūsų dainos vokiečiams, o ir šokių neišpeikė, žadėjo dar kada pakviesti.

Atsikėlęs ryte supratau, kad jau laikas namo. Taip greitai prabėgo savaitė Vokietijoje, taip ilgai ruoštąsi ir va, jau po visko.

Na, bet draugams, tai tikrai įspūdžių pakaks apie pilies riterius, apie žiurkes, „Coca-cola“ upelius, netikras vestuves, nuotykius zoologijos sode ir dar daug ką.

Ačiū Elenai, Birutei, Zinai, Audronei, ačiū vokiečiams. Tokios smagios kelionės dar neturėjau. Patys nuotraukose pažiūrėkite ir pamatysite, kaip mums buvo smagu.

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų liepos 27 d. laikraščio „Širvis“  30-ame numeryje. Laukiu nesulaukiu, kada prasidės nauji mokslo metai, nes taip norisi pasigirti klasės draugams, auklėtojai, kaip smagiai praleidau šias vasaros atostogas....