Pasidalink per Facebook!

Širvintų rajone, Družų kaime jau ne pirmus metus veikia „Vikingų kaimas“, kuriame mūsų rajono gyventojai ir svečiai gali sudalyvauti patyriminėse edukacinėse pamokose.

Tyrimai rodo, kad vaikai verbalinę informaciją įsimena tik 20 proc., o dalyvaudami gyvosios istorijos pamokose ar edukacijose – 80–100 proc. medžiagos. Gyvosios istorijos edukacijose vaikai ugdomi visais pojūčiais: jie liečia, uosto, klausosi, ragauja, tyrinėja edukacinius eksponatus ir edukacijos metu patys senoviniu būdu gali pasigaminti daiktus ar maistą.

Pirmoji gyvoji pažintis su senąja istorija, apie kurią jums papasakosime, yra muilo gamyba iš pelenų šarmo. Šią edukaciją „Vikingų kaime“ vedė Lietuvos amatininkai, muilininkai, Sandra ir Mindaugas Makutėnai, vienkiemyje, netoli Vilniaus, turintys „Muilo Ūkį“.

Muilo gamyba Sandrai ir Mindaugui yra darbas ir pomėgis. Muilininkai ne tik moko kitus pasigaminti muilą, jie savo gaminiais prekiauja. Šiuo metu „Muilo Ūkyje“ gaminama per 20 rūšių muilų. Muilą amatininkai gamina rankomis pagal XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios šalto spaudimo metodą.

Sandra ir Mindaugas Makutėnai puoselėja seną muilo gamybos tradiciją iš trijų sudedamųjų dalių: pelenų šarmo, vandens ir taukų. 2009 m. jų puoselėjama tradicija buvo pripažinta Lietuvos tautiniu paveldu. Būtent šį metodą Mindaugas pristatė edukacijos metu.

Atvykę į gyvosios pažinties su istorija edukaciją, mokiniai iš karto perkeliami į senuosius metus. Kiekvienas apsirėdo naturalių pluoštų: vilnos ar lino, audinių prijuostėmis ar skraistėmis, susiriša lino virvelėmis ar tautinėmis juostelėmis ir pasineria į gyvosios istorijos pažinimą.

Mindaugas perkėlė mokinius į daugiau nei 4500 metų praeitį ir pasakojo, kaip anuomet Vakarų Azijoje, Mesopotamijoje, ant molinės lentelės šumerai užrašė muilo receptą: „Sumaišyti aliejų, augalų pelenus, tokių kaip palmių medžių, ir visa tai virti tol, kol šis mišinys pavirs riebaluota mase. Ant ugnies kaitinama masė pavirsta vandenyje netirpstančia medžiaga, kuri pašalina purvą.“

Mindaugas pasakojo, kad muilo gamyba iš trijų ingredientų buvo žinoma dar prieš tūkstančius metų, o lietuviai muilo pavadinimą pradėjo vartoti prieš kokį vieną tūkstantį metų. Manoma, kad gamybai mūsų senoliai naudojo medienos, daugiausia ąžuolo ir beržo, pelenus. „XVII a. geri pelenai buvo labai paklausi prekė. Iš Amerikos, kuri anuomet dar buvo Didžiosios Britanijos kolonija, laivais būdavo gabenami pelenai muilui gaminti Anglijoje“, – muilo istoriją pasakojo Mindaugas.

Gyvūniniai riebalai ir medžio pelenai labai ilgai buvo pagrindinė muilo žaliava. Pasakodamas amatininkas mokiniams demonstravo, kokie indai naudojami muilo gamybai, leido paliesti ir pauostyti pagrindines muilo sudedamąsias dalis bei susipažinti su papildomomis kvapiomis ir šveičiamosiomis medžiagomis: gėlių žiedais, augalų sėklomis bei spalvotais augalinės kilmės milteliais.

Mindaugas pasakojo, kad daugelį metų cheminis procesas iš esmės liko nepasikeitęs. Įvairius aliejus bei augalinius riebalus virdavo su stipraus šarmo tirpalu ir gaudavo nerafinuotą muilą. Įbėrus druskos, baigiama virti muilo masė sukietėdavo. Supjaustyta į gabalus būdavo patogi gabenti. Kad kvepėtų, į tokį muilą gamintojai įdėdavo levandų, citrina kvepiančios citrinžolės arba rožių žiedlapių. Patį pelenų šarmą taip pat naudodavo buityje: plaudavo medines grindis, valydavo stalus, skalbdavo drabužius. Nuo jo išsivalydavo riebalinės dėmės. Mindaugas parodė mediniame kubile lietaus vandeniu užmerktus beržo pelenus, kuriuos reikia palaikyti apie parą ir, nupylus skystį, dar apie dvi paras išgarinti iki standumo. Taip gaunamas muilo šarmas.

Pieš du šimtus metų žmonės išmoko pasigaminti šarmą iš valgomosios druskos. Toks šarmas vadinamas „muilo akmenėliu“, kurį XIX a. jau buvo pakankamai lengva įsigyti. Ūkininkai savo ūkiuose iš „muilo akmenėlio“ bei skerdienos atliekų, judros ar kanapių aliejaus galėjo lengvai pasigaminti muilo.

Muilininkai Sandra ir Mindaugas edukacijai jau paruošė muilo masę, iš kurios mokiniai, maišydami sėkleles, miltelius, gydomųjų gėlių žiedelius, galėjo minkyti asmeninius muilo gabalėlius ir parsivežti dovanų savo brangiems žmonėms. Beje Sandra priminė vaikams, kad jų rankomis pagamintą muilą dar reikėtų padžiovinti apie dvi paras ir tik tuomet jis bus tinkamai paruoštas naudojimui.

Lietuvos amatininkai, muilininkai S. ir M. Makutėnai yra sukūrę keletą muilo receptų:

Saponifikuoti palmių, kokosų, alyvuogių, rapsų, saulėgrąžų aliejai, medetkų žiedlapiai, eteriniai aliejai – levandų, apelsinų, kiparisų, – tai muilas „Odė medetkoms“.

Argano aliejus, ožkos pienas, damaskinių rožių žiedlapiai, auginti muilininkų ūkyje, – tai Ožkų pieno muilas.

Argano aliejus, alijošiaus (aloe vera) sultys – tai Alijošiaus muilas.

Ciberžolė, Gasulo molis, – tai Ciberžolės ir molio muilas.

Saponifikuoti kokosų, alyvuogių, rapsų aliejai, dilgėlių lapelių aliejinė ištrauka, natūralūs eteriniai aliejai, – tai Dilgėlių rozmarinų muilas.

Saponifikuoti, extra virgin alyvuogių, kokosų, rapsų aliejai; augalinis glicerinas (natūraliai susidaręs gaminant muilą), pušų spyglių ištrauka, smulkintas gintaras, vanduo –tai muilas „Gintaro krantas“.

Ir dar daug kitų sukurtų muilo receptų jūs galite rasti Sandros ir Mindaugo interneto svetainėje www.muiloukis.lt arba aplankyti ir susipažinti su gyvąja muilo gamybos iš pelenų istorija edukacijų metu „Vikingų kaime“ (www.vikingukaimas.lt).

Širvintų rajone, Družų kaime jau ne pirmus metus veikia „Vikingų kaimas“, kuriame mūsų rajono gyventojai ir svečiai gali sudalyvauti patyriminėse edukacinėse pamokose. Tyrimai rodo, kad vaikai verbalinę informaciją įsimena tik...