Pasidalink per Facebook!

Smetonos laikais buvo populiari daina: Į Vilnių, į Vilnių, į gimtąją šalį… Ją labai mėgo mano Motina, nes buvo gimusi Vilniaus krašte, Didžiasalyje, Tverečiaus valsčiuje. Vilnius visai šeimai atrodė kaip koks šventas miestas, kaip Roma katalikams…

Tai buvo 1939 metų spalio mėnuo. Kazliškiuose, puskilometrį nuo Širvintų, ant Širvintos upės kranto ruduo buvo šiltas, gražus, saulėtas.
Vieną rytą nuo miestelio staiga pasipylė didelis būrys ginkluotų lietuvių karių. Jie buvo nuvargę, prakaituoti, matyt, toli keliavę, gal net iš Ukmergės. Bet žengė guviai gal net linksmai. Priekyje keli gražiai apsirengę karininkai. Prie vartų juos pasitiko Tėvas ir pakvietė pas save.

Kareiviai pasklido po visą sodybą: kas į kluoną, kas į svirną, kas įsitaisė ant namo aukšto. Sutilpo visas būrys. Aš stovėjau prie gonkų ir smalsiomis akimis stebėjau visą šį reginį. Man labai patiko aukšti, gražūs vyrai, jų šautuvai ir tai, kaip jie elgėsi. Rikiuotėje jie ėjo darniai, bet ne sunkiai, tarsi eitų pasivaikščioti, o ne neštų sunkią karinę tarnybą.

Karininkai su antpečiais ir kitokiais ženklais. Tėvas pasiuntė bernus – jie atnešė kelis glėbius šviežių šiaudų ir paklojo kambaryje ant grindų, užmesdami paklodes karininkams miegoti ant grindų.

Apie kariuomenę aš jau šį tą žinojau. Tėvas gaudavo „Trimitą“, „Karį“, keletą knygų apie lietuvių kovas su bermontininkais, lenkais ir rusais. Kasdien juos vartydavau ir skaitinėdavau. Bet tai buvo kažkas tolima ir sunkiai suprantama. O čia – tikri kareiviai mūsų namuose.

Rytą kareiviai kėlėsi anksti, kai aš dar miegojau. Kai atsikėliau jie buvo po pusryčių, o jų lauko virtuvė kažkur nuvažiavo. Vyrai atsisėdę ant žemės ir pasikloję marškas valėsi šautuvus. Išsivalius, nuskambėjo komanda „Rikiuok“ ir kareiviai išsirikiavo į tris skyrius. Būrio vadas, aukštas jaunas karininkas, kažką jiems rimtu balsu kalbėjo. Aš supratau tik atskirus žodžius: kaimas, vėlai naktį, drausmė. Kariai išsiskirstė, o keli pasiliko vietoje. Sukomandavo būrio vadas ir keli kareiviai sustojo į eilutę. Bet kažkodėl jie visi buvo su šautuvais, kuriuos laikė ne ant peties, bet ranka prispaustus prie krūtinės ir pakeltus į viršų.

Aš maišiausi tarp kareivių, smalsiomis akimis žiūrėdamas į viską, kas vyksta. Kareiviai nekreipė į mane dėmesio, dirbo savo darbus, tarsi manęs visai nebūtų. Kai grupelė kareivių išsirikiavo ir sustingo pagal komandą „Ramiai“, aš atsiguliau ant pievutės ir stebėdamas galvojau: ką tai reiškia? Kodėl tik keli, o ne visi? Kodėl jie stovi taip ramiai, nejudėdami? Kodėl vienas kareivis suprakaitavo ir vos bepastovi, bet būrio vadas į tai visai nekreipia dėmesio.

Po kiek laiko kareiviai išsiskirstė. Pagaliau mane pastebėjo būrininkas ir užkalbino:

– Sveikas, berniuk. Ar tau patinka Lietuvos kariuomenė?

– Labai patinka.

– O kaip tavo vardas?

– Algiukas, – atsakiau, taip mane vadino Mama ir Krikšto motina, vadinama Sesė.

– O kiek tau metų?

– Šeši. Kitais metais eisiu į mokyklą.

– Taigi tu jau didelis vyras ir viską supranti.

– Ne viską… Kodėl taip keistai kareiviai stovėjo?

– Jie pažeidė drausmę ir buvo nubausti.

– O kas yra drausmė?

– Kareiviams buvo draudžiama žygio metu pasitraukti nuo būrio, o jie nuėjo į Motiejūnų kaimo vakaruškas. Už tai buvo nubausti stovėti po šautuvu…

Toliau viskas ėjo savaime. Rytą atsikėlęs bėgdavau pas trečio būrio būrininką. Dieną sekiodavau jį visur, kur tik galėjau. Mano vyresnis brolis Vytautas – šaipoklis – stebėjosi: „Bėgioji paskui, kaip prilipęs š.“ Bet aš nekreipiau į tai dėmesio.

Būrininkas, kurio vardas buvo Justas, kaip ir mano Tėvo, tapo mano draugu. Jis man pasakojo apie kariuomenę, kareivinių gyvenimą, karinę tvarką ir drausmę. Bet įdomiausia būdavo, kai jis valė savo šautuvą. Tai darė labai atidžiai, atidarydavo spyną, pravalydavo vamzdį, sutepdavo alyva. Kartais duodavo palaikyti, pakilnoti ar net pamėginti iš tuščio taikyti į kokį medį ar tvorą.

Vėliau šios žinios man pravertė praktiškai, kai Širvintose prie turgaus susidarė ginklų dalykla. Vokiečiams traukiantis, kiekvienas galėjo prisirinkti ginklų, kiek tik norėjo: šautuvų, lengvųjų kulkosvaidžių, rankinių granatų. Nebuvo tik pistoletų.

Markelių Juozas, Henriko – mano draugo – brolis savisaugos dalinių kareivis – paliko mums – Kriaunaičių Algimantui, Henrikui ir man – prancūzišką lengvąjį kulkosvaidį, tris belgiškus šautuvus ir dvi kuprines šovinių. Jis liepė juos slėpti, valyti ir prižiūrėti. Kol aš gyvenau Kazliškiuose, tol mes tą ir darėm. Kai Motina mane pasiuntė išpažinties, klausykloje kunigas paklausė – ar turiu ginklų? Atsakiau, kad turiu – ne gi meluosi kunigui per išpažintį. Kunigas liepė naktį ginklus atnešti į šiukšlių krūvą prie kapinių ir paslėpti. Bet Tėvas neleido naktį blūdinėti ir kunigo nurodymo neįvykdžiau.

Būrininkas Justas ne tik pasakojo, bet ir klausinėjo: kuo aš būsiu užaugęs, sakiau – kareiviu. Jeigu reikės – ginsiu Tėvynę. Niekada nelaužysiu drausmės. Aš nešiosiu gražų sidabrinį kardą arba jodinėsiu ant sarto žirgo, dainuosiu kariškas dainas.

Bėgo dienos. Spalis pametėdavo lietaus lašų. Karininkai aiškiai nervinosi. Jų kalbų aš negalėjau suprasti. Girdėjau tik atskirus žodžius: rusai, lenkai, negarbingai, sutartis ir kt.

Pagaliau staiga atėjo žinia: žygiuoti į Vilnių. Kareiviai per kelias minutes susiruošė kelionei. Karininkai apsirengė lyg į paradą. Tėvas liepė pakinkyti porą arklių ir su visa šeima artimiausiu keliu pro Motiejūnus patraukėm Vilniaus link. Kareiviai išsirikiavę laukė komandos žygiuoti. Mes jų nelaukėm ir nuvažiavom.

Nuo Kazliškių polivarko iki Porų pasienio punkto 7 kilometrai. Tėvas rimtu veidu žvelgė į kelią, o Motina, nenustigdama vietoje, vis ragino vežiką: kad tik nepavėluotų į sienos atidarymą. Vilniaus krašte gyveno jos vyresnioji sesuo Liucija ir jaunesnioji Adolfina. Motina labai pergyveno dėl Vilniaus okupacijos. Tačiau mes ne tik spėjom, bet ir turėjom laukti. Ir netrumpai, nes aš labai išalkau, o Motina neturėjo ko duoti. Pagaliau Tėvas pasiuntė tarną į Porų parduotuvę ir mus pavalgydino.

Staiga iš rytų pusės pasirodė keli rusų kareivėliai su pilotėmis ant galvų. Iš mūsų pusės atvyko keli karininkai. Jie kažką pasitarė, kariškai atidavė pagarbas ir, išsitraukę didelį pjūklą, ėmė pjauti medinį sieną skiriantį buomą. Tėvas tikėjosi iškilmių – kalbų, net galbūt pats norėjo pasisakyti. Bet čia tylu, lyg nieko nebūtų įvykę.
Iš Lietuvos pusės pasigirdo motorų ūžimas. Vieškeliu važiavo lietuviškos tanketės: geležinės dėžės su bokšteliu, o iš jo išlindęs tankistas suko kažkokį ratą – gal vairą. Už jų jojo žirgai, vėliau glaudžiomis kolonomis žygiavo Lietuvos kareiviai. Viskas vyko labai drausmingai, darniai, lyg kokiame parade.

Kažkodėl nesijautė jokio džiaugsmo. Visi sėdėjo rimti, lyg kažką mąstė. Pagaliau tylą nutraukė Motina:

– Justai, kada važiuosim į Vilnių?

– Dabar galėsi važiuoti, kada tik panorėsi.

Už poros savaičių, kai pradėjo važiuoti autobusas, Motina pasiėmė mane į stebuklingą kelionę. Kai nuo kalvų pamačiau Vilnių – akys apraibo. Didingi rūmai spindėjo Saulės šviesoje, kaip tam paveiksle, kuris kabėjo namuose ant sienos. Išlipę iš autobuso, pėsčiomis nuėjome pas mano Krikšto motiną – Liuciją (Sesę). Gatvėje nedaug žmonių. Jie kalbėjo, kaip paaiškino Motina – lenkų kalba.

Aš truputį nusivyliau: nuo kalno Vilnius atrodė gražesnis, nei pačiame mieste. Bet vis tiek tai buvo mūsų, ilgai Tėvų lauktas, Vilnius. Aš visą gyvenimą norėjau gyventi sostamiestyje Vilniuje. Didžiąja dalimi taip ir pavyko.

Krikšto motina gyveno Artilerijos gatvėje. Mane pasiuntė į parduotuvę nupirkti duonos.

Dvi pardavėjos tarpusavyje kalbėjo lietuviškai ir aš drąsiai paprašiau.

– Iš kur toks jaunuolis pas mus atvyko? – paklausė viena.

– Iš Širvintų, – atsakiau.

– Ar ilgai čia gyvensi?

– Nežinau. Kiek Krikšto motina laikys.

– Tai dažniau mus aplankyk.

Motina mane nusivedė aplankyti savo seserį, medicinos seselę Adolfiną. Vos tik įėjome, pajutome vaistų kvapą ir visišką tylą. Visi kalbėjo pusbalsiu, niekas netrankė durų, tyliai žengė koridoriumi. Ne taip kaip dabar – poliklinikose daužo duris, trinksi aukštakulniais, koridoriuose pasakoja kulinarijos naujienas. Jei bandysi reaguoti, gali iškviesti apsauginius…

Vėliau į Vilnių atvažiuodavau kiekvieną vasarą. Sovietmečiu Saugumo viršininkas A. Guzevičius iš Liucijos atėmė kompozitoriaus J. Siniaus saugoti paliktą didžiulį butą dabartiniame Gedimino prospekte ir davė dviejų kambarių krosnimis kūrenamą butuką mediniame name, Žvėryne. Čia susidarė lietuvių ketvertukas – du didesni ir du mažesni draugai. Lakstėm po Žvėryną, aplupdavom lenkiukus, jeigu jų buvo tik keturis kartus daugiau. Mūsų vienas, jų keturi. Atsilaikydavom.

Po daugelio metų Varšuvos universiteto konferencijoje aš skaičiau pranešimą apie J. Lelevelio bibliografinę koncepciją šių dienų informatikos požiūriu. Išskirtinį dėmesį man rodė vienas profesorius – klausinėjo apie Vilnių, Žvėryną, gyvenimo sąlygas. Paaiškėjo, kad jis gimė Vilniuje ir labai nori sužinoti, kaip jis atrodo dabar. Gal jis buvo vienas iš tų apluptųjų? Nieko jam nesakiau ir padėjau apsilankyti gimtinėje.

Dabar sunku įsivaizduoti Lietuvą be Vilniaus. Bet taip buvo ne visada.

Smetonos laikais buvo populiari daina: Į Vilnių, į Vilnių, į gimtąją šalį… Ją labai mėgo mano Motina, nes buvo gimusi Vilniaus krašte, Didžiasalyje, Tverečiaus valsčiuje. Vilnius visai šeimai atrodė kaip...