Pasidalink per Facebook!

Dar prisimenu tuos laikus, kai Lietuvos sovietinės modernizacijos metais, kurie prasidėjo apie 1964-uosius, visi gyventojai, kurie gyveno vienkiemiuose, buvo varomi į kaimus. Prasidėjo vienkiemių naikinimas ir naujų kolūkinių gyvenviečių kūrimas. Taip mūsų gimtinėje iki kokių 1988 metų vienkiemių liko vos vienas kitas, mintyse suskaičiuotum. Greitai buvo užmiršti gyvenimo juose privalumai – gamta tavo delne net tada, kai eini ten, kur karaliai pėsti eina, be reklaminių šūkių ekologiški vaisiai bei su meile užaugintos daržovės, laisvėje augančių vištų kiaušiniai, nuosavas „baseinas“, vadinamas prūdu, o kam pasisekė labiau – net „baseinų kompleksas su atrakcionais“, vadinamas ežeru su liepteliu, erdvi žaidimų aikštelė su gausybe „kamuoliukų“, vadinamų kaštonais ir kankorėžiais, lauko „baras“, vadinamas pavėsine, sporto klubas su ėjimo takeliu laikant rankose dalgį ir neaprėpiama laisvė…

Visi suvaryti krūvon pradėjo gyventi taikiai ir gražiai. Jei vienam kaimo gale kaimynas nusipe…, tai kitame gale kaimiečiai žinojo, kad anas apsiš… Tokie tie bendro gyvenimo ypatumai. Toks glaudus gyvenimas prie gero neprivedė. Kuo glaudžiau gyvename, tuo aktyviau dalinamės viskuo, kas gera ir kas bloga. Šių dienų aktyvus dalinimasis vyksta jau spėjusiu pabosti koronavirusu. Tada, kas tik galėjo, prisiminė, kokias močiutė žemes paliko arti ežero, nesvarbu, kad bakūžė griūvanti, kad tik ištrūkt iš tos miesto „degtukų dėžutės“ į laisvę. Va jums ir rezultatas – internetas šiomis dienomis nuošaliose vietovėse triskart dažniau imtas naudoti, o ekonomistai skelbia prognozes, kad regionus ne politikai atgaivins, o koronaviruso atneštos pasekmės. Pradės miesčionys į vienkiemius grįžt kaip toje „Vairo“ dainoje apie Jurgį, Antaną, Aloyzą ir Martyną. Suklestės vėl mūsų nykstantys kaimai bei vienkiemiai. Pati žymiausia prancūziška Deivido ir Renatos pora – geriausias to įrodymas.
Esu girdėjusi iš vieno save vadinančiu išmintingu žmogėno, kad istorija sukasi spirale. Matyt, teisus buvo, va ir kinas iš jaukių 3D ar 5D demonstruojančių kino salių persikelia į lauką. Iškilo atmintyje kažkada žiūrėtas 1962 metais sukurtas filmas „Benzino kolonėlės karalienė“. To filmo herojai – degalų kolonėlės lankytojai ir darbuotojai buvo pamaloninti kino teatru po atviru dangumi. Tuomet jiems buvo tokia didelė atrakcija. Šiomis dienomis toji pati atrakcija atgijo ir įgavo tokią pat didelę reikšmę kino mėgėjams ir net ne mėgėjams. Juk tai vienintelė vieta, kurioje gali draugėn susiburti ir kažką kartu nuveikti, net jei tą kažką veiki iš automobilio, kuriame sėdi tik du žiūrovai.

Daug ką privertė šis mistinėmis aplinkybėmis atsiradęs virusas pakeisti. Prisiminus neseną statistiką, kuri skelbė, kad tėvai vaikams skiria per parą vos 7 minutes, pasikeitė žaibiškai ir apsuko 180 laipsnių kampu. Šiuo metu sau be vaikų tėvai begali skirti per parą vos 7 minutes ir tas tupėdami kambarėlyje pas nykštukus. Baimė dėl per didelio žmonių vartojimo virto atvirkštine baime – galimybių vartoti praradimą. Kuras tapo visiškai nebesvarbus ir atpigo taip, kad minimumą gaunantys galėtų drąsiai pakeliauti po Europą, o apsauginių kaukių, kurių niekas net nepastebėdavo egzistuojant, kainos šoktelėjo nuo 5 centų iki 1 euro. Lygiai prieš metus Šri Lankos gyventojams buvo uždrausta dėvėti veidą dengiančius drabužius, o šiais metais visas pasaulis uždraudė vaikštinėti viešai nepridengus veido, kitaip gali būti nubaustas solidžia sumele.

Rodos, visas pasaulis apsivertė ir atsistojo ant galvos. Tik mūsų karalystėje niekas nesikeičia. Kaip virto medžiai iki viruso, taip jie virsta ir pandemijos metu, kaip opozicija ir buvusieji buvo kalti iki „koronos“, taip liko ir dabar kalti net dėl medžius užkrėtusių ligų. Kaip finansavo savo „tualetinį popierių su abėcėle“ mūsų karūnuotoji, taip ir finansuoja iš mūsų visų mokėtojų lėšų. Kaip dalino dovanas iš mūsų suneštų grašių skelbdama, kad tai dykai, taip ir dalina. Visas pasaulis keičiasi, bet mūsų savivaldybės valdantieji nepakeičiami. Šiuo momentu tai nepaaiškinamas fenomenas ir belieka tikėtis, kad istorijos spiralė besisukdama ras visam tam anomaliam fenomenui paaiškinimą.

Dar prisimenu tuos laikus, kai Lietuvos sovietinės modernizacijos metais, kurie prasidėjo apie 1964-uosius, visi gyventojai, kurie gyveno vienkiemiuose, buvo varomi į kaimus. Prasidėjo vienkiemių naikinimas ir naujų kolūkinių gyvenviečių kūrimas....