Pasidalink per Facebook!

Psichologė psichoterapeutė Jurga DAPKEVIČIENĖ

Suaugę dažnai nurodinėja vaikams, ką jie turi daryti, kad nepatirtų bėdų ir nelaimių. „Nelipk – nugriūsi“, „nebėgiok – paslysi“, „mokykis – nieko nepasieksi“ – kiek daug puikių tiesų kiekvieną dieną vienaip ar kitaip ištransliuojame savo atžaloms. Taip bandome juos apsaugoti nuo nesėkmių (o kartais ir paties gyvenimo), formuojame suvokimą apie priežasties – pasekmės ryšius bei peršame įsitikinimą, kad gyvenimas yra numatomas, kontroliuojamas ir teisingas, priklausomas nuo mūsų teisingų pasirinkimų, o problemos kyla tik dėl taisyklių nesilaikymo. Bet vaikas (ir mes patys) vieną kartą vis tiek griūname. Tada kas nors būtinai pasako: „O ar aš tau nesakiau?.. A -a, reikėjo …“
Mums taip svarbu turėti saugumo ir kontrolės iliuziją, kad mes aukojame atjautą ir supratimą, bent kiek gilesnį požiūrį ir pačią paslaptį. Tada mums labai sunku priimti kitą žmogų ir patį save, kai nutinka kas nors, ko neplanavome, nesitikėjome, nenorėjome, o galbūt net iš visų jėgų stengėmės, kad būtų priešingai (oi, jeigu jau iš visų jėgų stengėmės, taigi būtinai turėjo pavykti – juk pati visata tada padeda – šie ir kiti maginio mąstymo reliktai eina į trasą, kad tik liktume ramūs ir saugūs teisingame pasaulyje). Jei nutinka tai, ko siekėme išvengti, mes puolame ieškoti klaidos. Taip kartais elgiamės net tada, kai kitas žmogus suserga – „oi, tai turbūt perdaug dirbo ar pykčio neišliedavo ar …“, skiriasi – „na tai nelabai jis stengėsi tą šeimą išlaikyti“, gimus neįgaliam vaiku – „a, tai ji nesidarė genetinių tyrimų… Ir žinai, jos jau amžius…“… Mums būtinai reikia priežasčių ir paaiškinimų. Mums sunku pripažinti, kad nuo nieko nesame apdrausti, kad daug ko nežinome ir negalime žinoti, kad yra paslapčių, nematomų gijų, kad pats gyvenimas yra nekontroliuojamas ir galų gale baigiasi. Mes norime išsiaiškinti priežastį, nustatyti, kas kaltas, ir įsivaizduoti, kad bent jau ateityje nieko panašaus nenutiks. Mums reikalingi tie visi „kodėl“ ir „kas kaltas“ – jie teikia momentinį nusiraminimą, gelbsti nuo bejėgiškumo ir kaltės jausmo, tačiau jie įkalina mus praeityje, trukdo priimti save patį ir kitus sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Tai veda į vienišumą ir užsidarymą. Patirdami krizę mes mažiausiai norime, kad kas nors mums nurodinėtų „klaidas“ ar patarinėtų, kaip elgtis toliau, kad taip nebebūtų. „Taigi tu pats kaltas“ – tą kiekvienas ir taip žinome iš savo vaikystės. (Faktas, kad per greitai varėme tuo savo triratuku ir tik todėl parkritome ant akmens ir prasiskėlėme smakrą taip, kad reikėjo siūti…) Kai begalinis situacijos narstymas niekur nebeišveda, ateina laikas esminiams klausimams: kokia prasmė? Kam man ši patirtis? Ką aš su ja darysiu? Kuo tapau, nes einu per šią patirtį?..
„Prasmė įgalina iškęsti daug ką, galbūt viską“ (K.G.Jungas) Kai žinome kam, galime ištverti bet kokį kaip. Prasmės paieškos – labai vienišas darbas, reikalaujantis gilesnio žvilgsnio, kantrybės išbūti ir ištverti. Tačiau jis vertas to, nes jį atlikus priartėji prie paslapties žinojimo ir tvirto jausmo, kad viskas gerai – viskas taip, kaip man ir turi būti.

#psichoterapija #psichologas #krizė

Psichologė psichoterapeutė Jurga DAPKEVIČIENĖ Suaugę dažnai nurodinėja vaikams, ką jie turi daryti, kad nepatirtų bėdų ir nelaimių. „Nelipk – nugriūsi“, „nebėgiok – paslysi“, „mokykis – nieko nepasieksi“ – kiek daug...