Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 10 d. laikraščio „Širvis“ 19-ame šių metų numeryje.

Pabėrė mūsų valdantieji pavasarinių pažadų. Šį kartą labai jau opią problemą gvildena – vaistų kainas. Žinoma, dabartiniai pažadai oi, kaip skiriasi nuo tų, priešrinkiminių, bet laikas priprasti – kas buvo prieš rinkimus, jau pamiršta: pažadai sau, gyvenimas – sau.

Kas gi žadama dabar? Trečdaliu turėtų mažėti kompensuojamųjų vaistų kainos. Ką gi, ir už tiek ačiū. Puoliau skaičiuoti, kiek sutaupysiu per vasarą. Juk reikia taupyti naujoms šildymo kainoms. Premjeras anądien taip gražiai aiškino, kad biudžete nėra eilutės, iš kurios būtų dengiamas PVM mokesčio lengvatos padarytas deficitas. Suprantu, premjere, ir užjaučiu. Bet ir pati su tokia pačia problema susiduriu, ir man tų eilučių pritrūksta. Iš kurios dabar perkelti į tą, skirtą šildymo išlaidoms apmokėti, jei visose skylės žioji? Štai premjeras, tarsi išgirdęs mano rypavimus, pamėtėjo viltį – kompensuojamieji vaistai. Atpigs jie, štai ir laisvų lėšų atsiras, biudžetas susibalansuos puikiausiai.

Kai pradedi aiškintis smulkiau, euforija ima blėsti. Pasirodo, tiesiog žadama susiaurinti kompensuojamų vaistų sąrašą, palikti jame pigiausius, taip ir taupysim. Vadinasi, mano biudžetas nė velnio nesusibalansuos, nes ir iki šiol pirkdavau tik tuos, pigiausius. Mano daktarė net pastabą buvo davusi, kad jos skirtų vaistų nekaitaliočiau ir griežtai vartočiau tik josios nurodytus. Palinksėjau galvą ir toliau pirkau pigiausius, bandžiau balansuoti biudžetą. Vadinasi, dabar sutaupys tik tie, kurie iki šiol gydėsi „poniškai“, pirko brangesnius vaistus, o ne pigiuosius analogus. Jau pasigirdo dūsavimai ir dejavimai, kad jiems tie, pigesnieji, netinka, vis vien teks pirkti tuos, brangesniuosius, bet jau be jokių kompensacijų ir lengvatų. Juokauti galima, bet tikrai ne visiems tinka pigesni analogai. Atrodytų, toks pat vaistas, o kažkuo netinka, nors tu ką. Taigi, nepaisant skylės biudžete dydžio, teks pirkti tuos vaistus, kurie gydo. Tai kas iš tikrųjų laimi? Atspėjot, ir vėl farmacininkai. Nes tie ligoniai, kuriems netiks naujo, sutrumpinto sąrašo vaistai, leis jiems uždirbti, sumokėdami visą vaisto kainą. Tai tiek ligoniams naudos iš tų pavasarinių pažadų.

Niekaip negaliu suvokti, kodėl pas mus viskas vyksta kitaip? Spaudoje radau aiškinimų, kad kitose šalyse brangiai kainuoja tik originalus vaistas, kurio efektyvumas ištirtas ir patvirtintas. Kainuoja ne visą gyvenimą, o tam tikrą laiką, kol neleidžiama prekiauti analogais. Kada numatytas laikas baigiasi, vaistas žymiai atpinga, nes prekyboje pasirodo perpus pigesni analogai. Taip yra visur, bet ne Lietuvoje. Čia jokių atpigimų nenumatyta ir visi vaistai yra vienodai brangūs. Kaip čia yra? Kieno interesai slypi už tokios kainų politikos? Ar mūsų specialistai tokie nenuovokūs, kad tvirtina tik tai, kas naudinga verslininkams? Ar viršūnėse kam nors rūpi eilinių vartotojų teisės?

Žinoma, pirmiausia reikia valstybei dėkoti, kad išvis egzistuoja kompensavimo mechanizmas, nes kitaip didelei daliai ligonių gydymas būtų paprasčiausiai neprieinamas. Bet sąrašo mažinimas irgi ne pati efektyviausia pagalba ir ne pats geriausias kainų mažinimo būdas. Norim gydytis ne tik pigiai, bet ir veiksmingai.

Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 10 d. laikraščio „Širvis“ 19-ame šių metų numeryje. Pabėrė mūsų valdantieji pavasarinių pažadų. Šį kartą labai jau opią problemą gvildena – vaistų kainas. Žinoma, dabartiniai pažadai...