Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas birželio 6 d. laikraščio „Širvis“ 22-ame šių metų numeryje.

Ankstyvą, saulėtą gegužės 24 d. rytą LPS Širvintų skyriaus bočių grupė išvyko į dviejų dienų kelionę, kurios metu planuota aplankyti istorines LDK pilis kaimyninės Baltarusijos žemėje. Pirmiausia sustojome Krėvoje – istorinėje LDK vietoje Gardino srityje, Smurgainių rajone. Krėvos pilį XIV a. pradžioje pastatė Gediminas. Tai buvo viena iš ankstyviausių mūrinių pilių LDK ir Europoje. Po Gedimino pilį paveldėjo Algirdas ir Jogaila. Krėva yra vieta, menanti įvykius, paveikusius Europos istoriją.

Pilis buvo daug kartų puldinėjama, ją griovė totoriai, galiausiai visiškai sugriauta ji buvo per Pirmąjį pasaulinį karą. Krėvos pilies požemiuose kalėjo ir buvo nužudytas kunigaikštis Kęstutis. Jogailos pusbrolis Vytautas, vėliau tapęs Didžiuoju, pabėgo, persirengęs tarnaitės drabužiais. Krėvoje įvyko Jogailos krikštas, o po jo vedybų su Lenkijos karalaite Jadvyga Lietuva prisijungė prie Lenkijos karūnos. Nuo tada lietuviai buvo masiškai krikštijami. Krėvoje 1387 metais buvo įsteigta pirmoji lietuviška katalikiška Šv. Jono Krikštytojo parapija LDK. Krėvos sutartį, jos priežastis ir pasekmes Lietuvai istorikai dar ir šiandien nagrinėja…

Iš Krėvos vykome į Minską, Baltarusijos sostinę. Miestas nustebino savo erdvumu, plačiomis gatvėmis, švara, žalumos ir poilsio zonų gausumu. Minskas per Antrąjį pasaulinį karą buvo beveik visiškai sugriautas, todėl senųjų pastatų neliko. Atstatant Minską, buvo siekiama padaryti jį patogų gyventi. Ir dabar pačioje sostinėje nėra daug statoma, statybos daugiausia vyksta priemiesčiuose, apie 30 kilometrų nutolusiuose nuo miesto, kuriame šiandien gyvena apie 2 milijonai žmonių.

Monumentas, kurį būtina pamatyti Minske, stovi Ašarų saloje. Tai memorialas kariams, žuvusiems 1979–1989 metais Afganistane. Jo centre – koplyčia su žuvusiųjų vardais ir pavardėmis, apsupta monumentaliomis moterų figūromis. Tai gedinčių motinų, seserų, našlių, mylimųjų, kurios jau nesulauks arba dar tebelaukia savo sūnų, brolių, mylimųjų, skulptūros. Vienos rankose laiko žvakes ir žino, kad jų mylimi ir artimi žmonės jau niekada negrįš, nes žuvo, kitos laiko laiškus, kuriuos joms dar parašė, trečios neturi nieko, bet laukia, laikydamos rankose dubenį su maistu grįžusiam pamaitinti… Šioje vietoje žmogų apima didžiulis liūdesys ir graudulys iki ašarų dėl šiame konflikte prarastų jaunų žmonių gyvybių, dėl labai suprantamų artimų žmonių netekusiųjų jausmų… O juk tuo pat metu ir Lietuvon buvo parvežti metaliniuose karstuose kažkieno sūnūs, broliai, mylimieji… Šalia monumento stovi ir verkiančio angelo figūra.

Aplankėme Baltarusijos nacionalinę biblioteką. Tai savitas, labai didelis, aukščiausias Minsko pastatas su viršuje įrengta įspūdinga apžvalgos aikštele. Statinys panašus į stiklu apgaubtą deimantą, naktį švytintį įvairiomis spalvomis. Tai vienintelė tokios architektūros biblioteka pasaulyje, patenkanti į keisčiausių pasaulio pastatų sąrašą. Tokie monumentalūs, milžiniški pastatai buvo būdingi socializmo epochai.

Minske gausu stadionų, pramogų vietų. Matyti ir užsienio kapitalo įmonių, prabangių butų naujos, modernios statybos namuose. Baltarusiškos prekės nebrangios, bet importuotų gaminių kainos pakankamai aukštos.

Pabuvojome seniausioje Minsko Petro ir Povilo cerkvėje, pastatytoje dar 1613 metais..Tai didingas statinys, kuriame taip pat įrengtos įspūdingos atminimo vietos visuose karuose kritusiems Baltarusijos žmonėms.

Pirmoji kelionės diena, įsikūrus viešbutyje, baigėsi individualiais pasivaikščiojimais po Minsko centrą

Kita kelionės diena prasidėjo išvyka į Nesvyžiaus pilies ir parko kompleksą. Šis objektas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, Nesvyžiuje buvo Radvilų valdos nuo XV a. iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Šis miestas ypač klestėjo XVI a. Savo architektūrine ir kultūrine prasme tai buvo LDK aukščiausios kultūros pavyzdys, šiuo metu restauruotas ir atrodantis tikrai įspūdingai. Kompleksą sudaro pilis – rūmai ant pylimo, saugomi vandens griovių, ir Kristaus Kūno bažnyčia, kurioje yra 72 Radvilų giminės karstai – sarkofagai. Šioje bažnyčioje lubos yra padabintos vertingomis vėlyvojo baroko freskomis, sukurtomis apie 1760 metus. Bažnyčios Nukryžiuotojo Jėzaus altorius sukurtas Venecijos meistrų 1583 metais.

Vietos gidės gyvai ir įdomiai pasakojo apie tą laikmetį, apie Radvilų šeimos kartų gyvenimą, veiklą, likimus.

Baltarusijoje yra daugiausia išlikusio materialaus LDK paveldo lyginant su Ukraina ir Lenkija. Kita mūsų aplankyta pilis, viena gražiausių Baltarusijoje, yra viduramžių Miro pilis. Ji XVI a. atiteko Radviloms ir tarnavo jiems kaip užmiesčio rezidencija. Ji stovi Miro miestelyje už 30 kilometrų nuo Nesvyžiaus. Miro pilis iš pradžių buvo pastatyta gotikiniu stiliumi, vėliau Radvilos, ją įsigiję, perstatė renesanso stiliumi. Keletą kartų apgriauta ir vėl atstatyta pilis po Antrojo pasaulinio karo  buvo visiškai apleista ir tik baigiantis XX a. sėkmingai restauruota ir įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šiandien pilis atrodo tikrai didingai.

Nuo Miro vykome Naugardukan. XIII a. ten buvo Mindaugo rezidencija ir faktiška Lietuvos sostinė. Po Mindaugo Naugarduką valdė jo sūnus Vaišelga. Apžiūrėjome kelių bokštų liekanas ant kalno.

Naugarduke yra poeto Adomo Mickevičiaus muziejus ir dirbtinai supilta jo nemirtingumo kalva. Tada miestas priklausė Lenkijai ir valdžia nusprendė tokiu būdu pagerbti poetą. Objektas šalyje paskelbtas istorijos ir kultūros paminklu.

Pakeliui į namus dar sustojome Lydoje ir aplankėme Gedimino pastatytą ir iki 2004 metų restauruotą aptvarinę Lydos pilį.

Keliai, kuriais važiavome, buvo pakankamai geri, visi laukai tvarkingi, užsėti, prižiūrimi, fermos naujos, šiuolaikiškos. Žmonės labai nuoširdūs ir paslaugūs, noriai bendrauja, gerbia Lietuvą ir lietuvius..

O mes, priklausantys tai kartai, kuriai Lietuvos valstybės istorija nebuvo išsamiai ir giliai dėstoma, sužinojome ir pamatėme daug Lietuvos istorijai svarbių vietų ir faktų. Paskaityti yra gerai, tačiau patiems pamatyti, pakeliauti ir patirti naujų įspūdžių drauge su bičiuliais yra tiesiog puiku… Esame labai dėkingi savo vadovams, kurie suburia mus prasmingai veiklai ir linkime sau naujų maršrutų!

Straipsnis buvo išspausdintas birželio 6 d. laikraščio „Širvis“ 22-ame šių metų numeryje. Ankstyvą, saulėtą gegužės 24 d. rytą LPS Širvintų skyriaus bočių grupė išvyko į dviejų dienų kelionę, kurios metu planuota...