Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  rugpjūčio 9 d. laikraščio „Širvis“ 32-ame šių metų numeryje.

Kaip ir visi mokiniai, labai laukiau mokslo metų pabaigos, atostogų ir vasaros. O kai jau atskubėjo vasarėlė, netikėtai paskambino sostinės krepšinio mokyklos (SKM) treneris Arminas Vareika. Neužmiršo manęs treneris ir pakvietė dešimt dienų praleisti prie jūros – Karklėje. Ar galėjau atsisakyti tokios galimybės? Žinoma – ne! Susikroviau reikalingus daiktus ir visą naktį beveik neužmigau, bijodamas pramiegoti. Keltis reikėjo nerealiu laiku – 4 val.30 min. Ryte viskas klojosi gerai: laiku atsikėliau, miegoti visiškai nenorėjau, papusryčiavau ir šeštą valandą pamojavau namiškiams – išvykstu poilsiauti prie jūros. Laukit mano skambučių. Kai atvažiavau į Vilnių prie viešbučio „Forum Palace“, buvau vos ne pirmas – vilniečiai miegaliai, tačiau iki paskirto laiko susirinko visi, niekas nevėlavo. O kokia didelė grupė, manau, kad bus smagu. Labiausiai apsidžiaugiau pamatęs trenerį, o jis mane pagyrė, kad paaugau.

Didžiuliu autobusu pajudėjome Palangos link. Važiuojant treneriai paaiškino, kaip turėsime elgtis stovykloje, suskirstė grupėmis. Grupės taip pat nemažos – net šešiolika vaikų. Mes greit susipažinom ir visą stovyklos laiką gerai bendravom. Gyvenome nameliuose po šešis ir lankydavome vieni kitus. Rytais galėjome ilgai miegoti, nes keldavomės tik devintą valandą. Po mankštos – pusryčiai, treniruotė, pasimaudom jūroje ir pietūs. Vėl treniruotė, laisvas laikas ir pavakariai. Poilsis ir vakarienė. Po vakarienės, laisvu laiku, užsiimdavom kuo tik širdis geidžia. Važiuojant treneriai sakė, kad du kartus per dieną bus krepšinio treniruotės. Tai man patiko. Galiu nieko neveikti, tik mėtyti į krepšį. Mano puikius tritaškius metimus pastebėjo treneris, pagyrė, kad patobulėjau, geriau valdau kamuolį, gerai matau aikštę, laisvam žaidėjui perduodu kamuolį. Vakarais aptardavome dienos įvykius ir rytdienos planus.

Dalyvavau daugelyje varžybų, o kai būdavau laisvas, „sirgau“ už kurią nors žaidžiančiųjų komandą. Pačią pirmą dieną vyko krepšinio varžybos tarp trenerių ir vyresniųjų berniukų. Žinoma, palaikiau trenerius, nes ten žaidė treneris Arminas. Tikriausiai mano palaikymas ir nulėmė šios kovos rezultatą, nes Armino komanda laimėjo net aštuoniolika taškų, o pernai vos vos treneriai išnešė sveiką kailį, nes jų pergalę lėmė vos vienas taškas. Buvo sudarytos futbolo komandos, varžėmės negailėdami jėgų, o paskui visi draugiškai pergalę ar pralaimėjimą nuplaudavome jūroje. Ir ne tik jūroje. Vieną dieną vyko vandens mūšis – karštą dieną laistėme vieni kitus kas kokiu indu: kas buteliu, kas dubeniu, kas puoduku ar kibirėliu – visi sušlapome ir prisijuokėme iki soties. Pas mus svečiavosi Klaipėdos gaisrininkai. Atvyko pasiruošę tarsi į gaisrą, mus supažindino su turima įranga, papasakojo, kaip jie dirba, jei tenka gesinti gaisrą, priminė, kaip saugiai elgtis su ugnimi namuose ir gamtoje, davė pasimatuoti savo darbo kostiumus. Patiko, vakare kalbėjome su draugais – gal verta būti gaisrininku. Kiekvieną dieną treneriai vis ką nors naujo sugalvodavo. Kaip ir iš kur atgabeno keturračių, nesužinojome, tačiau buvo karštos ir įtemptos rungtynės. Dalyvavo visi norintieji ir mokantieji juos vairuoti. Buvo net keli važiavimai kol išaiškėjo, jog aš esu geriausias keturračio vairuotojas. Buvau apdovanotas, gavau medalius už I ir II iškovotas vietas. Dalyvavau ir riedžių varžybose, nesakysiu kokią vietą užėmiau, man riedžiai nepatiko.vyko ir virvės traukimas, ir rankų lenkimas, ir kvadratas, tik spėk visur dalyvauti.

Kambarius patys tvarkėme. Buvo kambarių tvarkos palaikymo komisija, kuri, nepranešusi kada ateis į kambarius, nelauktai užsukdavo. O toji komisija labai priekabi ir solidi, joje kartą net SKM direktorius dalyvavo. Na, žinoma, čia jau laimėjo mergaitės, tos švaruolės. Užtat mes laimėjome „batų taką“. Treneriai pasiūlė išdėlioti sportbačius į vieną eilę, vieną porą prie kitos. Aišku, vyriški sportbačiai didesni, o ir vyrų buvo daugiau, tai pergalė buvo mūsų. „Batų takas“ nusitęsė kelis metrus, buvo per 120 porų. Gražu ir įdomu, taip dar nebuvau matęs, o paskui lakstėme kas greičiau suras savo porą batų. Čia vyrai buvo miklesni.

Vieną vakarą šventėme Luko gimtadienį, jam sukako dvylika, man irgi tiek bus, bet rugsėjį, o gera būtų buvę atšvęsti Karklėje. Tokį praradimą kompensavau, kai mergaitės surengė pajūry „vaikinų dieną“. Priruošė įvairių vaišių, o daugiausia prisivalgiau įvairiausiai pripjaustytų arbūzų.

Didžiausią įspūdį paliko naktinis žygis. Sutemus keliavome pajūriu, tačiau, kai tamsu, viskas atrodė kitaip, paslaptingai ir baugiai. O kai nužygiavę į skirtą vietą užkūrėme trenerių jau paruoštą laužą, viskas tapo „šviesu kaip dieną“ ir draugai tie patys, ir medžiai ne tokie paslaptingi, ir bangos ne tokios aukštos. Padainavome, pašokinėjome per šakas, prisiklausėme trenerių pasakojimų apie aplankytas šalis, pafantazavome, kur mes norėtume nukeliauti, kuo būti. O gal mūsų svajonės taps įgyvendinamos? Treneriai sakė, jei labai nori, tai gali ir pasiekti. Visi mano draugai sakė, kad turi svajonių, gerai, kad jos išsipildytų. Mano svajonė irgi. Viena jau išsipildė – norėjau vasarą prie jūros ir buvau. Svajokite ir jūs!

Iš Karkės į Širvintas grįžęs Dima Titovas

Straipsnis buvo išspausdintas  rugpjūčio 9 d. laikraščio „Širvis“ 32-ame šių metų numeryje. Kaip ir visi mokiniai, labai laukiau mokslo metų pabaigos, atostogų ir vasaros. O kai jau atskubėjo vasarėlė, netikėtai...