Pasidalink per Facebook!

 Su Tatjana Leonova susitinku dažnai. Vis reikalai, ūkio darbai mus vis suveda. Šį kartą prisiminiau, kad ji ne vietinė. Tad prisėdome drauge pasikalbėti.

„Gimiau, augau, subrendau Maskvoje. Kiemo, mokyklos draugai – visi ten. Mama dirbo „Sovietskij sport“ (Tarybinis sportas) redakcijoje žurnaliste. Jai dažnai tekdavo lankytis Lietuvoje. Girdėdavau, ką grįžusi kaimynams ir bendradarbiams pasakodavo apie kelionę ir kaip Lietuvą vadino užsieniu, mažąja Amerika. Man jaunai, energingai, smalsiai labai norėjosi bent akies krašteliu pamatyti tokią šalį, – pasakoja Širvintose gana seniai gyvenanti Tatjana Leonova. – Mama visaip stengėsi papildomai užsidirbti. Štai automobiliu nuvežusi matricas į Domodedovo oro uostą, iš jo į Maskvą parveždavo sugrįžusius keliautojus. Ji nuo keturiolikos metų duonai pelnydavo dirbdama traktorininke. Šeimoje augo trys vos ne pametinukės dukterys – mama vyriausia.

Archangelsko srityje, mamos tėviškėje, sovietų valdžia iš žmonių viską atėmė, nepaliko nė grūdelio – badas. Antrojo pasaulinio karo metu dalyvavo fronte – vežiojo šaudmenis. Buvo sužeista. Po karo apdovanota.

Pasibaigus karui, apsigyvenusi Maskvoje, susipažino su totorių kilmės vaikinu. Jis ir tapo mano tėvu. Vesti mamos totorius negalėjo, nes musulmonams (tais laikais) negalima buvo vesti provoslavų tikėjimo mergaitės. Mane užaugino kitas vyras, bet jis tikrai atstojo tėvą. Mes su juo lankydavomės „Dinamo“ čiuožykloje, mane treniravo pasaulio čiuožimo čempionė Tamara Polianskaja, pasivaikščioti eidavome į Ždanovo parką, vėliau su draugais ten eidavau į šokius. Geras buvo žmogus, geras ir tėvas.

Po mamos kelionių į Lietuvą vis magėjo daugiau sužinoti apie šią šalį. Mokykloje mokiausi gerai, domėjausi istorija. Žinojau, kad savo laiku Lietuva siekė Juodąją jūrą, o kuo ji skiriasi dabar nuo kitų sovietinių respublikų? Pagaliau mama nusivežė mane į Vilnių, paliko pas pažįstamus keletui dienų. Atvažiavau čia ir niekada nesigailėjau. Čia prigijau visam gyvenimui. Gražus, žalias Vilnius pakerėjo mane po triukšmingos, prisigrūdusios Maskvos. Va taip ir likau Lietuvoje. Greitu laiku ištekėjau.

Gyvenimas man iškrėtė pokštą: tuo metu nuomavausi butą, dirbau siuvimo fabrike „Lelija“. Vakarus praleisdavau savo kambarėlyje. Pas šeimininkę lankydavosi svečių, aš į juos visai nekreipiau dėmesio. Tačiau vieną kartą, kai nebuvo šeimininkės namie, vienas iš jos draugų paskambino į duris. Atidariusi sakau: „Jos nėra“. O jis atsakė, kad atėjęs pas mane. Greitu laiku pasipiršo. Jis buvo gerokai vyresnis už mane, žadėjo, kad būsiu viskuo aprūpinta, neteks dirbti. Kol buvo sveikas, savo pažadą tesėjo.

Po kurio laiko gimė ankstukas sūnus. Gimė silpnas, mėlynas, vos kvėpavo, gydytojai net penkiasdešimt nuošimčių nedavė, kad jis gyvens. Širdyje prisiekiau pati sau, kad aš vaikelį ištempsiu. Nusivežiau mažąjį pas mamą į Maskvą, tada ten buvo daugiau vaistų, prekių vaikams. Grįžau į Lietuvą vaikui sustiprėjus. Lepinau ,kaip galėjau mažąjį. Ko tik jis neturėjo! Sūnus augo tais deficito laikais, tačiau jam nieko netruko. Kieme ir mokykloje buvo gražiausiai aprengtas importiniais rūbais ir avalyne. Bananų, apelsinų namuose niekada nestokodavo. Permokėdavau, tačiau gaudavau. Pradinėse klasėse mokytoja mane įspėjo, kad taip nelepinčiau: nieko gero iš to nebus. Mano visas gyvenimo tikslas buvo užauginti sveiką sūnų.

Pradėjau dirbti Gariūnuose. Stengiausi, kad tik sūnui nieko netrūktų. Tiesa, nuo pat vaikystės mėgau knygas, tad už atliekamus pinigus pirkdavau knygas. Namų bibliotekoje buvo trys tūkstančiai pasaulinės ir rusų klasikos rašytojų kūrinių. Deja, paralyžiavus vyrą, teko visas knygas parduoti.

Dvejus metus aš slaugiau vyrą. Mano ligonis turėjo viską, ko jam reikėjo. Išmokau masažuoti, perrišinėti žaizdas, leisti vaistus. Visais įmanomais būdais gaudavau deficitinius vaistus, tvarstliavą, netgi distiliuotą vandenį tekdavo pirkti per pažintis. Nieko neprileidau prie jo, pati slaugiau, maitinau. Namuose buvo palaikoma sterili aplinka, net gydytojas, atėjęs būtino patronažo, stebėjosi, kad bute nėra jokio kvapo. Deja, po dvejų metų likau našle su našlaičiu. Viena užauginau sūnų ir štai koks vyras užaugo! Kas rytą prieš išeidamas į darbą užeina pas mane pasidomėti, kaip jaučiuosi, iš darbo vėl skambinėja. Baisu klausyti, kaip vaikai tėvus keikia, skriaudžia, žemina. Mūsų šeimoje to nėra. Tiesa, ne kartą sūnus užsiminė, kad norėtų išvažiuoti į Maskvą gyventi. Ten yra giminių, o čia mes vieniši. Tačiau aš jam pasakiau: „Gde rodilsia, tam i prigodilsia“ („Kur gimei – ten ir pritapai“ – red. vertimas). Jis neįsivaizduoja gyvenimo Maskvoje, o aš žinau.
Jau per dvidešimt metų kaip gyvename Širvintose. Turiu gerų kaimynų. Kas su mumis nori bendrauti – visada prašom, jei kam nepatinkam, į draugystes nesiveržiam.
Mano vyras Eugenijus Pavlovičius Leonovas kilęs iš Utenos apskirities. Jo protėviai čia apsigyveno dar nuo Petro I laikų. Darbštūs sentikiai čia gavo keturiasdešimt penkis hektarus miško ir tiek pat dirbamos žemės. Šios žemės nuosavybės dokumentus turime. Ji paveldėjimo tvarka priklauso mano sūnui, tačiau abu nusprendėme, kad šio palikimo nepriimsime. Eugenijaus nebėra, o aš nesijaučiu galinti perimti jo giminės turtą. Juk Eugenijus, būdamas penkerių metukų, jau ganė laikuose tėvų žąsis. Ūkyje dirbo ir samdiniai. Todėl pasiturinti Leonovų šeima neišvengė sovietinės tremties. Gyvuliniuose vagonuose šeima buvo išvežta į Orienburgo sritį. Eugenijus Pavlovičius minėdavo, kad, ešelonams sustojus, gailestingos moterys į vagonus mėtydavo duonos gabalėlius. Iš tremties grįžęs Eugenijus apsigyveno Vilniuje. Puikiausiai kalbėjo rusų, lietuvių, lenkų kalbomis. Piktindavosi, kai kalbantys neteisingai tardavo, kirčiuodavo žodžius bet kuria kalba arba naudodavo svetimybes.

Gyvenimas Vilniuje bėgo nepaprastai greitai. Dirbau be poilsio. Ankstyvą rytą ligonio perrišimai, maistą paruošdavau pagal jo pageidavimus, sūnus jau pats kaip mokėjo išeidavo į mokyklą, aš paknopstomis į Gariūnus. Ten pastebėjau jaunutį, aukštą, girtą berniuką. Po kiek laiko aš jį prisikalbinau, parsivedžiau namo. Miegoti pas mus jam nebuvo vietos, tačiau valgyti visada prašom: kur valgo trys, užteks ir ketvirtam. Pasirodo, tas vaikas buvo jau ketvirtokas, bet nemokėjo net skaityti. Apsiėmiau jį mokyti. Gabaus vaiko būta! Greitu laiku pasivijo klasės draugus. Dabar jau suaugęs, dirba statybose, skaito brėžinius. Kartą jo motina didžiuodamasi pasidžiaugė: „Matot, kokį sūnų užauginau!“ Jis jai atsakė: „Jei ne tiotia Tania, aš šiandien sėdėčiau kalėjime“. Jokie pinigai neatstos tokių žodžių, – sako Tatjana. – Lekiant, skubant nebuvo kada apsidairyti. Nežmoniškai pavargdavau. Draugai, kaimynai vis patardavo „atsipalaiduoti“. Per tokius „gerus“ patarimus ir nuovargio buvau gerokai nuslydusi nuo teisingo kelio, tačiau aš esu žodžio žmogus. Man nereikia kodavimų ar gydymo. Pati sau viduje nusprendžiau: „Gana!“ Ir galiu drąsiai sakyti, jog daugiau niekada gyvenime tai nepasikartos. Niekada nieko nesu apgavusi ar neatsiskaičiusi. Dėl to esu rami. Gyvenimas gražus – nereikia jo gadinti.

Štai užvakar pasiskiepijau nuo Covid-19. Prieš skiepą graužė kažkoks neramumo, nepasitikėjimo kirminiukas. Šiandien tai jau praeitis – jaučiuosi puikiai. Temperatūra normali. Laukiu, kada pasiskiepys sūnus. Galiu pritarti reklamai, kad skiepytis būtinai reikia.

Štai tokia mano istorija,“ – užbaigė pasakojimą Tatjana Leonova.

Atsisveikinau su Tatjana ir sėdau rašyti. Dar taip niekad lengvai nesiliejo mintys. Įkvėpė mane maskvietė savo meile vyrui ir sūnui, rūpesčių svetimam vaikui, drąsa, darbštumu ir ryžtu.

Nuotraukos iš asmeninio T. Leonovos archyvo:

 Su Tatjana Leonova susitinku dažnai. Vis reikalai, ūkio darbai mus vis suveda. Šį kartą prisiminiau, kad ji ne vietinė. Tad prisėdome drauge pasikalbėti. „Gimiau, augau, subrendau Maskvoje. Kiemo, mokyklos draugai...