Pasidalink per Facebook!

Tai ką, mielieji mano, pragyvenome griežčiausią karantino stadiją, o dabar šoksime ant palengvinimo ir lėksime į parduotuves, kirpyklas, parkus, gatves, žinoma, su visomis reikiamomis priemonėmis, nes vienaip ar kitaip karantinas nesibaigė. Sako, dar iki vasaros tikrai pasilaikys, nors kiti ginčija, jog saulė visus virusus išgalabys.

Na kaip virusus, tai dar pamatysim, o va mano daržiukas ir pačiutės darželis džiūsta. Jei taip ir toliau, tai išnyks visi mano pasėliai ir sudygusios gėlelės. Teks rankoves pasiraitojus vandenėlį tempti ir laistyti, kaip kokiam lietaus debesėliui arba po mūsų karalystės centrą bevažinėjančiam ir belaistančiam traktorėliui su geltona statinaite. O kaipgi kitaip, jei jau sausra pavasarinė, tai ji visur.

Štai valdovė, mūsų skaidriausioji, rūpindamasi žaliu miesto veidu, ne tik liepas praretina ties naujuoju mauzoliejumi (na, kad tokis nei šiokis tas tamsusis pastatas, aptvertas, nei įeisi, nei pereisi nepastebėjęs), bet ir centrinėje miesto gatvėje, vietoje ne taip seniai sodintų, bet jau išdžiūti spėjusių liepelių, skroblus sodina. Sodinti sodina, tačiau kad būtų ką sodinti, reikia ir įsigyti, o medeliai nepigūs, juk ne vieno ir ne dviejų reikia. Tai va ir mintiju, kad tas traktoriukas-laistytuviukas dabar suksis ir suksis ties tais medeliais liedamas, kad tik prigytų. O jie tikrai prigis, juk viskas su valdovės žinia, tai pabandytų neprigyti.

Anava sodino prieš keletą metelių liepaites, visos žaliuoja, net braška, bus ir čia tvarka. Buvusi valdžia, matai, tikriausiai tolokai nuo žagrės buvo, kad nemokėjo medelių tinkamai prigydyti, o va dabar patys matote, kaip gėlynai želia, medžiai ošia, ko ir benorėti. O benorėti yra ko.

Jau kai pasieki ir gauni vieną saldainį, tai vėliau jau ir kilogramo norisi. Taigi vat, mielieji mano, sakau, ir ašai noriu savo trigrašį kyštelėti dėl tų norų. Ašai, kaip susipratęs ir be galo atsidavęs valdžiai asmuo, o gal asmenybė, tiek jau tos, nesivelsime į tuos filosofinius pavedžiojimus, labai pritariu naujojo prekybos centro statybai mūsų karalystėje, nors tiesą pasakius, iš pradžių labai jau tų daržų, kurių vietoje išaugs naujasis prekybos centras, gailėjau. Tiek metų, mintijau, žmonės triūsė, arė, akėjo, mėšlo kiek privežė, o jau kiek prakaito išpylė ir va bac – viskas baigėsi. Žalia veja nuėjo ir puslapis naujas istorijos verčiamas.

Dabar, kai pamačiau visas pieštas ir lipnia juostele priklijuotas ekranizacijas, ar kažkaip panašiai tai vadinasi, kai nupiešiama tai, ko dar nėra, bet planuojama, kad bus, susileidau. Tik pamąstykite, mielieji mano, jei prekybcentriai ėmė dygti, nors ir sunkiai, bet visgi nesitraukia, o kuriasi, tai mūsų karalystė visgi didėja, vadinasi, kaip ne kaip esame pavyzdys Lietuvoje. Koks toks, bet pavyzdys. Anava prie stoties vienas gražuolis centras, dabar kitoje pusėje kitas, tiesiog tik spėk norėti. Tik įsivaizduokite, naujas, erdvus, dažais kvepiantis, šiuolaikinis, modernus, oi oi oi. Eisiu tikriausiai po tris, o gal ir po keturis kartus per dieną ir ne kitaip. Juk čia suplauks visos naujienos, manau, kad tokių kaip ašai bus ne vienas, tad bus kur pasibendrauti. Tiek daug daugiabučių, o ten tiek vienišų moteriškių, žinote, bus tiesiog flirtui patogi vietelė. Nuėjai iš ryto su viena pakalbėjai, prieš pietus – su kita, po pietų – su trečia ir taip toliau. Tai kai tokis nusimato pramogų savotiškas parkas, ar gailėsi tų daržų arba tų nupjautų ir nebepastatytų drabužių džiovyklų. Pažadėjo, kad pastatys naujoviškas, bet panašu, kad tuos pinigus modernioms džiovyklėms virusas sugraužė. Juk tiek visko reikėjo pripirkti, priruošti, o dar plius medelius nupirkti ir susodinti, o kur dar rūpesčiai su simboliais ties įvažiavimu į mūsų karalystę.

Visko nenorėk, kaip sakoma, turi vieną ir mylėk. Taigi va ir mintiju ašai, kad mūsų valdovė, skaidriausioji, stengiasi kaip įmanydama ir gydydama, ir namuose uždarydama, ir centro apželdinimu besirūpindama, ir dar pramogas pasiūlydama.

Sakau, mielieji mano, eičiau ašai į tuos tancius vakarais, kur kiemuose jau vyksta savaitgaliais, bet muzikėlė ne ta. Va būtų gražu, kad senjorų valandos, kaip ir parduotuvėje, būtų šokiams. Pavyzdžiui, kokie Bijotaičiai pagrotų, dar gal Sadūnai užplėštų „Gegužio žiedus“ ir žiūrėk, tųjų šokėjėlių pulkelis susirinktų. Matyt, čia bus slaptas siurprizas mums visiems, mielieji, pastatys centriuką ir surengs tokią smagią vakarušką. Juk šiais laikais visi lygūs ir jokios diskriminacijos ant mūsų karalystės nėra.

Tad kviečiu nepramiegoti, sekti naujienas ir kai tik kas ką sužinosite, duokite žinią visiems. Susitiksime žaliuojančių medelių alėjoje, ties naujuoju prekybcentriu grojant smagiai kapelijai arba širdį virpinančiai smuiko stygų muzikai.

Va taip tau, rupūžėle, užsisvajojau ir visą laistytuvą vienon vieton supyliau. Išplaukė mano morkos su burokėliais.

Iki susitikimo vakaruškose!

Jūsų Varpininkas

Tai ką, mielieji mano, pragyvenome griežčiausią karantino stadiją, o dabar šoksime ant palengvinimo ir lėksime į parduotuves, kirpyklas, parkus, gatves, žinoma, su visomis reikiamomis priemonėmis, nes vienaip ar kitaip karantinas...