Liudmilai Kernavėje gera
Janina Pukienė
Straipsnis buvo išspausdintas šių metų rugpjūčio 10 d. laikraščio „Širvis“ 32-ame numeryje.
Apie Česlovo Marcinausko meilę arkliams, o ypač žemaitukams, jau pasakojau. O ar myli juos Česlovo žmona Liudmila?
– Myli ir ji, – patikina Česlovas. – Tiesa, išvykų ji neorganizuoja, bet pajodinėja dažnai. O į svečius pas Lazdijų žirgininkus važiuojam abu, tenykščiuose žygiuose ir ji būtinai joja.
Žinojau, kad Liudmila yra čiuvašė, Lietuvon atvykusi iš Čeboksarų. Koks buvo jos kelias į Lietuvą? Romantišką istoriją pradeda pasakoti Česlovas:
– Buvau tada jaunas vaikinukas, Vilniuje mokiausi tekintojo specialybės. Netikėtai trys moksleiviai iš beveik aštuoniasdešimties besimokiusių gavome nemokamus turistinius kelialapius į Gruziją. Visam mėnesiui. Važiavo gal trisdešimties žmonių grupė, visi solidūs, brandaus amžiaus, tik mes trys pienburniai tarp jų. Įspūdingas buvo tas mėnuo: išvykos, ekskursijos, kalnai, sraunios upės – viskas taip įdomu ir neįprasta. Pačią pirmą savaitę, nuėjęs prie srauniosios Kuros upės išsimaudyti, sutikau ten tris merginas iš Čeboksarų, atvykusias į tokią pačią ekskursiją. Viena iš jų ir buvo Liudmila. Susipažinom, pasivaikščiojom, vakare susitikom šokiuose ir tapom neišskiriami.
– Mėnuo prabėgo žaibiškai, – įsiterpia Liudmila. – Išsiskyrėm, bet pažintis nenutrūko, laiškai iš Lietuvos į Čiuvašiją ir atgal keliavo labai dažnai. Česlovas buvo į svečius atvažiavęs, grįžo namo – vėl tik laiškai beliko.
Neatšaldė jausmų ir kariuomenė. Po tarnybos Česlovas nusprendė: laikas kurti šeimą, laiškų romanas ateities neturi. Parsivežė Liudmilą Lietuvon.
– Ar nebaugu buvo ryžtis tokioms permainoms? – klausiu Liudmilos.
– Jaunystėj viskas atrodo paprasčiau ir lengviau. Turėjau gerą darbą, o ir tėvai nebuvo labai laimingi išleisdami dukrą tokion tolybėn, labai atkalbinėjo. Bet jei per keletą metų susirašinėjimo jausmai neatvėso, reikėjo ryžtis keisti gyvenimą. – atviravo Liudmila.
– Nesigailėjot? – smalsauju.
– Ne. Lietuvoje man visada buvo gera, niekada nesijaučiau atstumta, nepriimta. Turiu pasakyti vieną svarbų dalyką: kur begyventum, turi mokėti susikalbėti vietine kalba. Aš atvažiavau dar sovietiniais laikais, kai buvo kalbama rusų kalba, bet iškart pradėjau mokytis lietuviškai. Kai įsikūrėm Kernavėj, vyrui pasiūlė fermos vedėjo darbą, jis įstojo neakivaizdžiai mokytis į Buivydiškių žemės ūkio technikumą. Įstojau ten ir aš, tiesa, į rusų kalbos grupę. Nors susikalbėti jau galėjau, mokytis rusų kalba buvo lengviau. – prisimena Liudmila. – Bet po Nepriklausomybės atkūrimo, kolūkių sugriuvimo, kai darbų nebeliko, aš mokiausi kirpėjos specialybės. Jau lietuvių kalba. Lietuvių rašyba sunkoka, bet stengiuosi daryti kuo mažiau klaidų, gėda atrodyti bemoksle.
Liudmila visą laiką mėgo aktyvų gyvenimo būdą, daug sportavo. Patiko dviračiai, lengvoji atletika, bet didžiausia meilė – slidinėjimas. Ir dabar neatsisako pasportuoti. Kai organizuojamos seniūnijų sporto šventės, Liudmila visada komandoje.
– Kaime sunku rasti sportuojantį žmogų, – pasakoja Liudmila. – O man taip smagu, kai būdama vyriausia, ne kartą jaunesnius aplenkiu.
Šiandien kernaviškių bendruomenė be Marcinauskų neįsivaizduojama. Česlovas muzikantas, tad anksčiau jiedu su žmona koncertuodavo su kaimo kapela. Dabar vyras nemuzikuoja, sako, nebelieka laiko. O Liudmila yra populiaraus Kernavės folklorinio ansamblio „Medgrinda“ dalyvė. Štai kaip čiuvašė dainuoja lietuvių folkloriniame ansamblyje. Ir jaučiasi esanti tarp savų. Ji juokiasi, kad jeigu negali dalyvauti Užgavėnių šventėje, kitą dieną susilaukia daug klausimų, kur buvo dingusi. Nes tokios čigonės, kokią vaidina Liudmila, su žiburiu nerasi.
– Dar nepamiršote čiuvašų kalbos? – smalsauju.
– Ne, nepamiršau, nors vis rečiau turiu progą ja kalbėti. Anksčiau kasmet važiuodavom į gimtinę abu, dabar pasidarė per brangu, nuvažiuoju viena. Tėvelių jau nebėra, aplankau kitus gimines. Sesers sūnus gyvena Australijoje, labai norėtume ten nuvykti, deja, vėl tie nelemti finansai stabdo. Galiu pasakyti tiek: Kernavėj gyventi gera, čia jaučiuosi sava, bet nostalgija gimtosioms vietoms išlieka ir po tiek metų. – pasakoja Liudmila.
Marcinauskai užaugino sūnų ir dukrą, turi šešis anūkus. Džiaugiasi, kad vaikai netoli, dukra gyvena Vilniuje, o sūnus čia pat – Kernavėje, dirba girininku.
– Ir netikėk, žmogau, liaudies išmintim, – juokauja Česlovas. – Virš sodybos Kryžiaukoje gandras vis suko ratus pavasarį. Šit marti, girdim, laukiasi. Kol kas visi anūkai – berniukai, tad tikimės, pagaliau bus mergaitė.
Tebūnie taip. Palieku svetingus Marcinauskų namus, pamojuoju ant žirgų sėdantiems šeimininkams. Gyvuokit ilgai, lepinkit anūkus, puoselėkit žemaitukų bandą, išlikit jauni širdimi!
Nuotraukos Andželikos Bagočiūnienės
Parašykite komentarą