Pasidalink per Facebook!

Svečiuojamės Jonavos rajone ir kalbiname Remigijų Rabikauską. Remigijus gimė Kaune, o nuo penkerių metų gyvena Jonavoje. Pašnekovas pasakoja, kad užaugo šeimoje, kurioje visuomet su jaunesniąja seserimi jautė tėvų meilę. Būdamas 15 metų susipažino su savo būsimąja žmona jos brolio vestuvėse. Šešerius metus draugavę, susituokė. Susilaukė dviejų vaikų – dukters Viktorijos ir sūnaus Justino. Remigijaus žmona dirba pradinio ugdymo mokytoja, dukra studijuoja Vilniaus universitete Ekonomikos fakultete ekonomikos magistrantūroje, sūnus – Kauno technologijos universitete Chemijos fakultete taikomąją chemiją. Santykiai tarp šeimos narių labai artimi. „Kai savaitgalį vaikai grįžta iš studijų, daug su jais kalbamės, diskutuojame, žaidžiame stalo žaidimus, kartu dirbame buitinius darbus.“ – pasakoja pašnekovas.

Kokia Jūsų profesija, kokia veikla Jus ir Jūsų šeimą maitina?

Dirbu suvirintoju. Neretai tenka važinėti į komandiruotes.

Ar turite hobį, kas Jus domina be Jūsų profesijos?

Mano interesų ratas labai platus. Nuo vaikystės domėjausi pedagogika, psichologija, kol vaikai buvo maži, daug eksperimentavau su jais. Taip savo vaikus, dar nemokančius kalbėti, jau buvau išmokęs pažinti raides, skaičius, o vos jiems pradėjus kalbėti, įvairių žaidimų ir dainavimo forma mokiau jungti raides, skaičiuoti. Tai padėjo jiems gana anksti išmokti skaityti ir skaičiuoti bei daug lengviau mokytis mokykloje. Dar daugiau, dukrą Viktoriją į mokyklą išleidome vos šešerių metų ir iškart į antrą klasę.

Taip pat esu vedęs įvairias viešas paskaitas apie vaikų auklėjimą, apie sutuoktinių tarpusavio santykius bei apie tai, kaip tinkamai planuoti laiką, kad gyvenime sugebėtume įgyvendinti savo svajones. Norintys jas gali pamatyti Youtube kanale „Keleeivis“.

Taip pat man patinka filmuoti, visada stengiuosi įamžinti svarbias šeimos akimirkas, pasilinksminimus su draugais ar artimaisiais. Vėliau iš to montuoju filmus. Esu filmavęs daug vaikų stovyklų, keletos draugų vestuves.

Domiuosi, kaip auginti vaisius bei daržoves nenaudojant mineralinių trąšų bei nuodingų apsaugos priemonių nuo ligų ir kenkėjų. Teko auginti ir sliekus, veisti naudingas bakterijas, padedančias augalams lengviau pasisavinti maistą iš dirvožemio. Turiu užsiveisęs sodą, kuriame auga daugiau kaip 40 medžių ir apie 20 uogų krūmų.

Patinka man laisvalaikį leisti ir virtualioje erdvėje: Facebook‘e administruoju kelias grupes, esu sukūręs kelis puslapius. Retsykiais rašau trumpas istorijas, kartais eilėraščius apie gyvenimą, žmonių santykius.

Taip pat domiuosi teologija – mokslu apie Dievą. Tad kartais įvairiose bažnyčiose bei  grupėse tenka sakyti pamokslus bei skaityti paskaitas religinėmis temomis.

Man taip pat patinka darbas su vaikais. Beveik kiekvieną vasarą stengiuosi prisidėti prie stovyklų vakams organzavimo. Esu įrašęs nemažai istorijų vaikams, kurias taip pat galima rasti Youtube paieškos lange parašius „Istorijos vaikams“.

Galiausiai gaminu metalo skulptūras.

Paminėjot, kad kuriat eilėraščius, gal galite pasidalinti ir su mūsų skaitytojais?

Tu mane radai…

Viskas šiam pasauly savaime atsirado

Ir į sunykimą tolsta užmarštin…

Dievo nėr – lydėjo žodžiai nuo vaikystės,

Bet žmogus gyvena – klausiu aš kodėl ?!

Ir iš kur mes žinom: gera ir kas bloga,

Mylim kas didinga, stumiam kas bjauru.

Ir kodėl kas sykį sąžinė prabyla,

Kai pasukti bandom netiesos keliu.

Argi verta dirbti, stengtis ir kovoti,

Jei vis tiek pavirsim žemės grumsteliu.

Argi verta kurti, mokytis, svajoti,

Jei vis tiek prislėgs mus akmeniu šaltu.

Klausimų gausybė spiečiumi pakibo,

Mintys aukštos bangos blaškės tarp uolų.

Labirintų dienos ir bemiegės naktys.

Kur prasmė būtyje, kur ieškot kelių?

Savo sunkų žvilgsnį pakeliu į dangų,

Ten žėruoja žvaigždės, o palink tylu.

Dieve, jei esi Tu, tarki savo žodį,

Paskutinę viltį į Tave tiesiu.

Taip ilgai merdėjus sąmonė sujudo,

Kalvarijos kryžius stojo prieš mane.

Ir staiga nublankęs visas šis pasaulis

Suspindėjo Dievo kerinčia šviesa.

Lyg kas būtų ranką ant peties uždėjęs,

Lyg priglaustų lūpas prie kaktos švelnias.

Į tą aklą protą Dievas atsivėrė,

Jo akis nemato, bet Jis realus.

Ašaros lašeliai vilgė mano skruostą,

Atgaila ir gėda pynėsi kalboj.

Iš dangaus į širdį liejos Dievo meilė,

Sunkumus ji sklaidė, darės vis šviesiau.

Klausimai išnyko, viskas tapo aišku.

Sielos džiaugsmo, laimės ėmėsi apsčiai.

Ir ramybė dvelkė nuo švelnaus Jo balso.

Dieve, mano Dieve, Tu mane radai!

Kaip gimė pirmoji skulptūra iš metalo?

Buvo žiema. Sėdėjau prie kompiuterio ir žiūrinėjau darbus, padarytus iš faneros. Būtent tada ir kilo mintis pabandyti mažą širšę iš faneros paversti didele ir metaline. Bandžiau, dariau klaidas, vėl bandžiau ir galiausiai sulipdžiau. Nelabai man patiko tas galutinis rezultatas, buvo mintis, kad gal net reikėtų ją išmesti niekam nerodžius, tačiau kai širšę pamatė šeimos nariai ir draugai, jie nuoširdžiai susižavėjo. Jų palaikymo paskatintas ėmiau gaminti kitą, dar vieną, ir taip, liaudiškai tariant, „užsikabinau“.

Kokias medžiagas ir priemones naudojate skulptūrų gamybai?

Iš pradžių kompiuterį ir internetą, kur ieškau idėjų, ką galėčiau pagaminti. Tada imu pieštuką, trintuką, liniuotę, popierių, žirkles, lipnią juostą, ir pradedu braižyti iškarpas.

O vėliau naudoju 2 arba 1,5 mm metalo lakštus, kuriuos pjaustau ir apdirbu šlifavimo ir  frezavimo mašinėle. Surinktas detales sukabinu suvirindamas. Tada gruntuoju ir dažau.

Kaip šią veiklą priima šeima, ar jie nesiskundžia dėmesio stoka?

Visi šeimos nariai mane palaiko ir pritaria šiai veiklai.

Kokia mylimiausia Jūsų skulptūra, kokia mylimiausia žmonos, vaikų, kuri sukelia didžiausią Jūsų draugų susižavėjimą?

Man labiausiai patinka Brontozauras, žmonai – Žirafa , dukrai – Trolis Mumis, o sūnui – peliukas Mikis. Draugams įvairiai, kam Elnias, kam Erelis. Skoniai visų skirtingi.

Ar pajutote susidomėjimą savo veikla iš šalies?

Man smagu, kai savo darbu galiu nudžiuginti ir kitus, todėl žuvies skulptūrą  padovanojau Jonavos kultūros centrui, kamanę – sesers kavinei „Maja“, esančiai Žeimių miestelyje, Erelį – draugams.  Taip pat Facebook‘e esu sukūręs atvirą puslapį Skulptūros iš metalo, kuriame talpinu skulptūrų nuotraukas.

Kartais atvyksta iš įvairių miestų draugai, kurie noriai prie skulptūrų fotografuojasi. Neseniai buvo apsilankę ir kaimynystėje esančio darželio auklėtiniai. O ir praeinantys pro mūsų namą žmonės atkreipia dėmesį į tai, kas kieme.

Ar kuriate skulptūras pagal užsakymą?

Ne, kol kas nekuriu, tačiau pastaruoju metu apie tai pamąstau.

Koks smagiausias nutikimas ar prisiminimas, susijęs su metalinėmis skulptūromis?

Smagiausia klausyti komentarų apie šiuos dirbinius. Kartą vienas vaikas, eidamas pro mūsų namus su savo mama, ėmė entuziastingai šaukti: „Mama, mama, pažiūrėk, drakonas be mėsos!“ O apie žuvies skulptūrą irgi dažnai girdžiu klausiant: „Kas ją suvalgė, kad liko iš jos tik griaučiai?“

Ar šiuo metu darote kokią skulptūrą?

Taip, šiuo metu darau Disnėjaus antytę Deizę. Ji turėtų būti mano ūgio, su kaspinėliu ant galvos.

Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

Palinkėčiau nebijoti daryti tai, kas patinka, neaptingti, nesustabarėti kasdieniuose rūpesčiuose, imtis to, kas darytų jūsų ir jūsų artimųjų gyvenimą gražesnį, o santykius artimesnius. Ir telaimina jus ir jūsų šeimas mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas, kuriam garbė per amžius.

Nuotraukos iš asmeninio R. Rabikausko albumo

 Remigijų Rabikauską kalbino Andželika Bagočiūnienė

Svečiuojamės Jonavos rajone ir kalbiname Remigijų Rabikauską. Remigijus gimė Kaune, o nuo penkerių metų gyvena Jonavoje. Pašnekovas pasakoja, kad užaugo šeimoje, kurioje visuomet su jaunesniąja seserimi jautė tėvų meilę. Būdamas 15 metų susipažino...