Vieną gatvės pusę apėjome, einu į Juozo Meliūkščio statytus namus. Statyti pradėjo šioje gatvėje dar būdamas be šeimos, o kai namas buvo baigtas, 1965 metais iš Kiaukių atvežė jaunamartę Emiliją.

Emilija Meliūkštienė grynakraujė kiaukliškė: ten gimusi ir užaugusi. Baigusi Kiauklių mokyklą, įstojo į Ukmergės pedagoginę mokyklą. Šios specialybės pasirinkimui turėjo įtakos pusseserė, kuri Ariogaloje dėstė lietuvių kalbą. Pedagoginę mokyklą Emilija baigė labai jauna, nė 18 metų neturėjo, o kai tokia pasirodė Širvintų švietimo skyriuje, tuometinis švietimo skyriaus vedėjas Perednis susiėmė už galvos: „Kur tokią piemenę dėti?“ Laimei tuo metu Kiauklių mokyklai vadovavo šviesaus atminimo direktorius Bonikatas. Jis į savo mokyklą priėmė tą „piemenę“, kuriai mokytojauti čia labai tiko, nes juk pati neseniai čia buvo mokinė. Teko dirbti ir Kriaunų mokykloje, tačiau, kai kaimo gyventojus pradėjo kelti į gyvenvietes, Kriaunų mokykla buvo uždaryta, tad Kiauklių mokykloje buvo net po dvi paralelines klases. Patiko darbas kaimo mokykloje: savi kaimo žmonės, geri  jų vaikai. Tad ilgą laiką Emilija Meliūkštienė važinėjo iš Širvintų į Kiauklius. Bedirbdama baigė Pedagoginį institutą (Vilniaus edukologijos universitetą), įgydama lietuvių kalbos mokytojos specialybę. Mylėjo mokinius jauna mokytoja, o vaikai mylėjo ją .Ne su visais norėdavęs bendrauti neįgalus mokinukas Vacys Kanapienis noriai mokėsi namuose ir mokytoja ketverius metus jį lankė Kriaunų kaime. Vaiko būta gabaus, gražiai drožinėdavo. Darbščią, stropią mokytoją pastebėjo Širvintų vidurinės mokyklos (dabar Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija) tuometis direktorius a. a. A. Kuliešius, pradėjęs kalbinti į darbą Širvintose. Sunku buvo skirtis su savo krašto žmonėmis, bet nuo 1977 metų Emilija Meliūkštienė tapo Širvintų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. Čia vėl susirado sau tinkamą užklasinę veiklą. Tad E. Meliūkštienės vadovaujami  Širvintų vidurinės mokyklos mokiniai: Darvydaitė, E. Mikalajūnaitė, Binkis, Juščiūtė, Taločkaitė, Taločka, Motiejaitytė dalyvavo respublikiniame bibliografijos konkurse ir tapo prizininkais. Po pamokų  mokykloje dar spėdavo padirbėti rajono Švietimo skyriuje. Tuo metu Švietimo skyriaus vedėju dirbo tolerantiškas, savo darbą puikiai išmanantis K. Baronas. E. Meliūkštienė turėjo laiku užsakyti visoms rajono mokykloms vadovėlius, spaudą. Pagal darbo pobūdį Emilija buvo puikiai susipažinusi su visomis knygų leidyklomis, dažnokai tekdavo lankytis Švietimo ministerijoje ir, tarytum susitarę, beveik kiekvieną sykį ministerijos koridoriuje susitikdavo su ministru Z. Zinkevičiumi. Jau ir ministras pažinojo, kad ji širvintiškė, pasikviesdavo kavos, bet vis dėl laiko stokos neteko išgerti kavos su ministru. Mokytoja atidirbo 47 metus, o kai nutarė pasitraukti  iš mokyklos, direktorė J. Martinaitienė kalbino likti dar padirbėti, tačiau „šeimos tarybos“ sprendimu  buvo nutarta, kad jau gana mokytojauti, reikia pagyventi ir sau. Ypač to pageidavo sūnus Algimantas. Algimanto pageidavimas ir noras tapo lemiamu mokytojos Emilijos Meliūkštienės darbo biografijoje. Pats Algimantas, dar būdamas paauglys, pradėjo domėtis informatika. Dar tada savo draugus konsultuodavo ir patardavo, kaip remontuoti kompiuterius, dirbti įvairiomis kompiuterinėmis programomis. Jo pagalbos daugeliui reikėdavo. Savo aistros šiai sričiai  neatsisakė ir baigęs vidurinę mokyklą. Šiuo metu vadovauja vienai iš Amerikos kompiuterių firmai. Atrodo, kad darbas sekasi puikiai, nes praėjusiais metais firmos kvietimu ir, žinoma, jos sąskaita dvi savaites lankėsi už Atlanto. Firmos vadovai pasistengė aprodyti, kas svarbiausia, nes per tiek laiko visko neįmanoma pamatyti, bet pirmam kartui gal užteks. Linkime Algimantui, kad šis vizitas būtų ne paskutinis jo karjeroje.

Mokytoja, dabar turėdama daugiau laisvo laiko, padedant vyrui Juozui, kruopščiai prižiūri sodybos aplinką, domisi gyvenimo aktualijomis, bendrauja su kaimynėmis, buvusiomis kolegėmis, ypač mėgsta spręsti kryžiažodžius. Juokaudama sako, jog tai svarbiau už duoną. Buvę mokiniai neužmiršta savo auklėtojos. Paskutinės laidos auklėtiniai, kuriuos suorganizavo Vacė Pajaujienė, po 40 metų pasikvietė į susitikimą. Ir smagu, ir liūdna buvo tame susitikime. Smagu, kad visi mokytojos buvę mokiniai tapo dorais, darbščiais piliečiais, su kuriais visada malonu gatvėje susitikti: su Širvintose gyvenančiais Vytu Šimoniu ir Petru Kalesnyku, ir Antana Chvainicku. O liūdna, nes laikas nesustabdomai bėga ir buvę  maži vaikučiai šiandien solidžios tetos ir dėdės, nors mokytojai jie vis tiek jos vaikai. Tad dar daug, Jums mokytoja, susitikimų su buvusiais mokiniais, geros sveikatos ir išspręsti kuo daugiau kryžiažodžių.

Vieną gatvės pusę apėjome, einu į Juozo Meliūkščio statytus namus. Statyti pradėjo šioje gatvėje dar būdamas be šeimos, o kai namas buvo baigtas, 1965 metais iš Kiaukių atvežė jaunamartę Emiliją....