Naujausios žinios

Moteris, nebijanti iššūkių

Straipsnis buvo išspausdintas liepos 18 d. laikraščio „Širvis“ 27-ame šių metų numeryje.

Ne tik dauguma kiaukliškių, bet, tikriausiai, ir pati Asta Amankavičienė jau nebeprisimena, kad Kiaukliai ne jos gimtinė, taip giliai ji čia suleido šaknis. Gimusi vaizdingame Anykščių rajone, o nuo dvejų metų gyvenusi Panevėžyje, Asta kone prieš tris dešimtmečius įsikūrė Kiaukliuose. Kokia istorija slypi už šios informacijos?

„Nieko pikantiško neišgirsite, – juokiasi Asta. – Tarsi kokia dekabristė atvykau 1989 metais paskui savo vyrą, gavusį paskyrimą po mokslų baigimo.“ Ukmergiškis Gintaras, diplomuotas veterinarijos gydytojas atvyko žinodamas ką veiks, o Asta, kaip pati prisimena, važiavo į visišką nežinią. Ant Panevėžio „bruko“ išaugusiai merginai apsigyventi kaime buvo nemenkas iššūkis.

„Bet aš iššūkių niekada nebijojau, – sako moteris, – todėl plaukų nuo galvos neroviau, o priėmiau tai, ką gyvenimas siūlė. Pasiūlė fermos vedėjos darbą – sutikau. Vėliau pervedė į dispečerinę – vėl viskas gerai. Svarbiausia, yra darbas.“

Deja, ramus laikotarpis ilgai netruko. Po devyniasdešimtųjų prasidėjo kolūkių griūtis, neliko darbo. Vyras ėmėsi privataus veterinarijos paslaugų verslo, o Asta pradėjo ieškoti naujos veiklos. Jauna moteris buvo baigusi prekybos mokslus, pradžioje įkūrė savo parduotuvę. Po metų teko ją uždaryti. Tuomet įsidarbino „Veiveros“ parduotuvėje ir sėkmingai ten sukosi.

„Kaimo kultūros namuose tuo metu nebeliko darbuotojų, nevyko jokia veikla. Augo vaikai, norėjosi kažkokių pramogų, todėl ėmiau burti bendraminčius ir savo jėgomis organizuoti šventes, – prisimena Asta. – Matyt, neblogai sekėsi, nes patys kiaukliškiai ėmė mane raginti imtis kultūros darbuotojo veiklos, atgaivinti kultūros namų veiklą. Pagalvojau – o kodėl gi ne? Ir nuvažiavau į Širvintų kultūros centrą. Tuometinė jo vadovė Audronė Burakovienė mane išklausė ir iš karto priėmė į darbą. Taip tapau Kultūros centro Kiauklių filialo vedėja ir jau dvidešimt metų prabėgo čia besidarbuojant. A. Burakovienę netrukus pakeitė Vita Majerienė, kuriai iki šiol esu dėkinga už primygtinį raginimą mokytis, siekti žinių. Jos paskatinta įstojau į Vilniaus kolegiją ir neakivaizdžiai ten baigiau kultūrinės veiklos ir verslo vadybos studijas. Įgytos žinios labai praverčia darbe.“

Astos vadovaujamas kultūros centro filialas nėra tik statistinis vienetas, čia nuolat vyksta renginiai, repetuoja moterų ansamblis „Vilkesa“, kuriame ir ji pati dainuoja. Be kiaukliškių ir asmeniškai pačios Astos indėlio neapsieina Zibalų seniūnijos tradicinės kultūros dienos, kitos šventės. Įvairių švenčių paminėjimai, susitikimai su įdomiais žmonėmis. Renginys veja renginį. Netruks ateiti ruduo, o su juo ir tradicinis cepelinų balius, vyksiantis jau devynioliktą kartą ir sutraukiantis vis daugiau svečių. Kiaukliškiai sako jau nebeįsivaizduojantys kaimo be šios šventės, kažkada, dar darbo pradžioje, Astos sumanytos ir šiandien žinomos visame rajone.

A. Amankavičienė nesureikšmina savo indėlio ir sako, kad be žmonių daug nenuveiktų. Gera organizuoti, kai visada atsiranda norinčių padėti, paremti, paskatinti. Tačiau geras vedlys – būtinas. Tai įrodo ir kitas pavyzdys. Prieš penkiolika metų Asta subūrė entuziastus ir įkūrė Kiauklių krašto bendruomenę. Kitur tokių bendruomenių pirmininkai keičiasi, bet ne Kiaukliuose. Čia pirmininke nuolat perrenkama Asta. Pirmininkė džiaugiasi, kad bendruomenė dirba stabiliai, per visus penkiolika metų nebuvo nei didelių pakilimų, nei nuosmukių.

„Glaudžiai bendradarbiaujame su vietos senjorų klubu, visas veiklas planuojame kartu. Neseniai organizavome talkas, susitvarkėme Kultūros centro filialo bei bendruomenės namų aplinką, padažėme sienas. Teikėme Žemės ūkio ministerijai projektą, tikimės, kad gausim finansavimą, galima bus šį tą nuveikti, – pasakoja bendruomenės pirmininkė. – Paplanuosim ir kokią išvyką, kaipgi be to.“

Šiuo metu veiklioji Asta, drauge su bendraminčiais organizuoja jau antrąjį rajono bendruomenių susibūrimą, numatytą rugpjūčio mėnesiui. Norą dalyvauti pareiškė trylika bendruomenių, šiuo metu renkama vieta, derinamos kitos detalės. Jokios paramos renginiui nėra skirta, viskas daroma savo jėgomis. Pirmasis toksai sambūris sukvietė 160 dalyvių, antrajame, ko gero, jų bus dar daugiau. Asta sako, jog kviečiami ir laukiami visi, norintys susitikti ir pabendrauti su kaimynais.

Paklausta, iš kur tas nuolatinis noras veikti, Asta atsako paprastai: „Man kitaip neišeina, aš turiu kažką daryti“. Būtent dėl to ji Kiaukliuose yra gerbiama ir mylima.

„Nežinau, ar taip jau esu mylima, – juokiasi Asta. – Mano būdas tiesus, aš nebijau pareikšti nuomonės, net jei ji ir ne kiekvienam patinka. Neįžeidinėsiu žmogaus, nešmeišiu jo už akių, bet kas yra ne taip, aš būtinai jam išsakysiu. Gal ne visiems tai patinka, bet toks jau mano būdas, turiu iškloti tai, kas ant širdies guli.“

Sunku patikėti, kad jaunatviškos išvaizdos Asta Amankavičienė yra dviejų suaugusių sūnų mama. Jaunesnysis Tautvydas gyvena ir dirba Vilniuje, o vyresnėlis Daumantas – šalia mamos. „Tai mano pirmasis padėjėjas, – džiaugiasi Asta. – Jo rūpestis yra renginių įgarsinimas, o ir daug kitų darbų jis nuo mano pečių nuima“. Matyt, iš mamos meilė kultūrai paveldėta.

Džiugu, kad yra tokių žmonių, kurių dėka smagiau gyventi visiems. Sėkmės Astai jos veikloje, nekantriai lauksime bendruomenių šventės ir, žinoma, cepelinų baliaus, jau seniai tapusio ne vien kiaukliškių, bet ir daugelio kitų, laukiama švente.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*