Pokyčiai kainuoja!
Straipsnis buvo išspausdintas liepos 18 d. laikraščio „Širvis“ 27-ame šių metų numeryje.
Mano bičiulį aplankė laimė, galima sakyti, kone aukso puodą žmogelis laimėjo. Nusenusi tetulė jam pranešė, kad surašė testamentą ir po jos mirties taps jisai josios sodybos kaimo glūdumoje savininku. Ne kiekvienam „pabažnam“ tokia laimė nusišypso, sutikite, mielieji, su manim. Tik bičiulis kažkodėl nesidžiaugia. Kodėl, pasmalsavau ašai: „Ar bijai, kad tetulė dar ilgai gyvens ir tos sodybos neregėsi? O gal nenori tetulės lankyti ir lauktuvių vežioti?“
„Sodyba jau tuščia, tetulė valdiškuose namuose senus kaulus šildo, – atsiduso bičiulis. – Ir jai nedaug džiaugsmo iš sodybos tebuvo, ir man jinai nelyg lenciūgas prie kojos. Geriau jau būtų to testamento nerašiusi ir mane suvis užmiršusi.“
„Ar labai jau prasta toji sodyba?“ – su užuojauta paklausiau.
„Sodyba kaip sodyba, darbščių rankų dėka galima ją puikiai sutvarkyti, – atsakė žmogelis. – Svarbiausia tąją sodybą pasiekti, va kur problema slypi.“
Kuo toliau, tuo labiau man viskas neaišku darėsi ir nenustojau kamantinėti. Išgirdau ko negirdėjęs. Pasirodo, į tą sodybą neveda joks kelias, patekti ten neįmanoma, nebent esi oligarchas ir skraidai nuosavu lėktuvu. Senolė vieną dieną susirinko keletą mylimiausių daiktelių ir ankstyvą rytą, kol kaimynai miegojo, pėsčiomis iškeliavo per javų laukus civilizacijos link. Į globos namus atėjo ir ten įsikūrė. Kas jai beliko?
Betgi kaip jinai gyveno be kelio?
Buvo tasai kelias ir būtų viskas gerai buvę. Kol išmintingieji valdininkai nepradėjo tetulės gyvenimo tvarkyti. Tuomet vieni sugalvojo, kad reikia kelią į tetulės namus nutiesti iš kitos pusės, taip, atseit, bus geriau ir patogiau. Kiti greitai suformavo sklypą su senuoju keliu ir pardavė jį pirmam pasitaikiusiam pirkėjui, kuris tą nusipirktą kelią tuoj užtvėrė ir tetulę nuo pasaulio atitvėrė. Toji raudodama puolė užtarimo ieškoti ir naujojo kelio reikalauti. Tuomet treti valdininkai pareiškė, kad valdžia yra labai neturtinga ir tokių pinigų dėl vienos tetulės išleisti negali, tad kelio nenuties. O teisėjai, į kuriuos tetulė kreipėsi, irgi nepadėjo. Kelio projektas yra, tai tas pats tarsi jau ir kelias būtų, todėl kaimynas neprivalo jai leisti senuoju keliuku važinėti, nes jisai pinigą už jį sumokėjo. „Bet juk valdžia tarnauja žmogui, tai ir turi pažadus vykdyti, ir naują kelią nutiesti?“ – niekaip nesupratau ašai to reikalo.
„Valdžia tarnauja žmonėms, o ne vienam žmogui ir joks teismas, matyt, jos neprivers to keliuko nutiesti,“ – užbaigė naujasis nepasiekiamos sodybos savininkas.
Tai va, mielieji, neduoda ši istorija man ramybės, niekaip ašai nesuvokiu visų tų niuansų. Štai mūsų valdovė, kai valdžion ėjo, tai viešai pažadėjo gavusi sostą imtis pokyčių. Ir ėmėsi iš peties. Dabar už jos vienos pokyčius tenka visiems mokėti. Štai privėlė kažkokių klaidų su baseino statybomis, teismas skyrė baudą. Ne valdovei skyrė, o mums, mielieji, visiems. Nesutiko valdovė, aukštesnio teismo užtarimo prašė, tasai paėmė ir dar prie anos baudos priedą drėbtelėjo, dar daugiau turėsime mokėti. Jau apie kitų pokyčių kainą nė nekalbu, tik spėk skaičiuoti tuos tūkstančius. Tai ašai ir galvoju: jei vienos valdovės pokyčių programą turime apmokėti, tai būkime sąžiningi, apmokėkime ir senosios tetulės kelio tiesimo kaštus. Juk mes esame demokratiški ir, atseit, visi lygūs prieš įstatymą. Tasai kelio tiesimo reikalas man net svarbesnis atrodo. Juk sumokėjus baudas už valdovės netikusius sprendimus, mums nieko nebeliks, tik tuščios sąskaitos. O štai nutiesus senolės sodybon kelią, jis ilgai išliks ir tarnaus jos palikuonims ir visiems geros valios žmonėms. Tai gal atsiras miestelyje tokios jėgos, kurios privers biudžetą tarnauti visiems geriems pokyčiams, o ne tik vienos valdovės pabaudoms už prastai organizuotus reikalus? O gal tie protingieji valdininkai lai iš savo kišenės apmoka to kelio tiesimo darbus, taip savo nevykusius sprendimus atlygindami, ką?
Argi ašai nesu teisus? Po savaitės aptarsim diskusijos rezultatus.
Iki pasimatymo Jūsų Varpininkas – teisingų pokyčių gerbėjas
Parašykite komentarą