Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  kovo 29 d. laikraščio „Širvis“ 13-ame šių metų numeryje.

Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos dainuojamosios poezijos ansamblis gyvuoja jau trejus metus ir jo dainomis per tą laiką gėrėjosi ne tik gimnazijos kolektyvas, surengta nemažai koncertinių išvykų. Keliaujam pažindintis su ansambliu. Pirmasis sutiktas žmogus yra ne kas kitas, o pati direktorė Audronė Buzienė. Ji pasakoja, kad be šio ansamblio gimnazijos renginiai jau nebeįsivaizduojami. Taigi, pirma pažintis su lyriškuoju kolektyvu.

Auksė Ramaškevičiūtė – su kolektyvu koncertuoja nuo pat pirmos dienos, groja gitara. Deja, šiemet ji baigia gimnaziją, tad teks su ansambliu atsisveikinti. Pagal susiklosčiusią tradiciją išeinantis pats suranda sau pamainą, taip tarsi garantuodamas, kad viskas bus gerai. Auksė sakosi mąstanti apie tai, bet dar neapsisprendusi ką siūlys vietoj savęs.

Norvilė Iljeitytė – dešimtokė, pagrindinė vokalistė. Ansamblyje ji antrus metus. Beje, ji pakeitė savo seserį Nonitą. Norvilė pasakoja, kad ir anksčiau dalyvaudavo pasirodymuose, pritardavo sesei, tad, galima sakyti, kad jos stažas yra ilgesnis.

Lukas Vyšniauskas – irgi dešimtokas, irgi dalyvauja antrus metus. Jis groja gitara ir akordeonu.

Deimantė Stankevičiūtė – dešimtokė, dalyvio stažas – dveji metai. Groja akordeonu ir gitara, taip pat dainuoja. Draugai pasakoja (pati Deimantė dėl ligos pokalbyje nedalyvavo), kad ji gražiai piešia ir pranašauja jai menininkės ateitį.

O kaipgi jie patys? Gal po mokyklos planuoja studijuoti muziką? Visi trys sutartinai atsako, kad turi kitokių planų, bet muzika tikrai jų gyvenimuose išliks.

Kiek pavėlavusi į pokalbį įsijungia ansamblio vadovė mokytoja Ligita Varaneckienė. Ji pasakoja, kad ansamblis susikūrė mokyklos vadovybės iniciatyva kaip neformaliojo ugdymo būrelis. „Gavau pasiūlymą imtis tokios veiklos ir neilgai svarsčiusi, sutikau, – pasakoja vadovė. – Pirmą sudėtį buvo lengva suformuoti, nes gerai pažinojau vaikus, žinojau jų galimybes. Pradėjome septyniese, dar ir violončelininką turėjome. Mokymo įstaigų kolektyvų didžiausias minusas – nuolatinė kaita. Kai daliai mokinių atėjo laikas atsisveikinti, kolektyvas sumažėjo. Dabar atrodo, kad taip ir turėjo būti.“

– Ar daug tenka koncertuoti?

– Įvairiai būna. Kartais ilgesnis ramybės laikotarpis, o kartais vos spėjame suktis. Per metus būna maždaug dešimt koncertų.

Jaunimas vadovei paprieštarauja, tikina, kad koncertų tikrai būna daugiau, kad jau šiemet vos per tris mėnesius artėja prie šio skaičiaus. Vadovė nesiginčija, tad nusprendžiama, kad pasirodymų būna mažiausiai dešimt.

– Mes nebespėjame registruoti savo pasirodymų, – juokiasi mokytoja Ligita. – Pamirštame gimnazijos tinklalapyje apie tai parašyti, kartais ir pastabų gauname, kai direktorė ar pavaduotoja iš kitų išgirsta apie mūsų išvyką.

– Kur dažniausiai tenka koncertuoti?

– Savaime suprantama, dažniausiai koncertuojame saviškiams, gimnazijoje. Tradiciniai renginiai: Mokytojo dienos šventė, advento vakaronė, Vasario 16-osios minėjimas. Daug prisidedame prie Gimnazijos dienos, kuri vyksta pavasarį. Būna ir įvairių kitų proginių renginių, visko ir nesuminėsi. Bet norisi ir toliau gimtų sienų patraukti, norisi, kad talentingą gimnazijos jaunimą ir daugiau klausytojų išgirstų. Kartais būna taip gaila geros programos, kurią parodome tik vieną kartą. Buvome parengę įdomią programą emigracijos tema. Gaila, bet ji nuskambėjo tik vieną sykį. O tikrai tema buvo jaudinanti, patriotinė, matėsi, kad jaunųjų klausytojų širdis ji tikrai palietė.

– Kaip sudarote repertuarą? Ar visi galite reikšti nuomonę, ar vyrauja vadovės diktatas?

– Turime pripažinti, kad vadovės balsas lemiamas, – sako jaunuoliai. – Bet ir mes savo „trigrašį“ įkišame, ką nors pasiūlome.

– Sprendžiamasis balsas turi būti, – juokiasi L. Varaneckienė. – Kiekvienam koncertui parenku repertuarą, kuris sietųsi su renginio tema, su vietove. Kai ruošiame programas gimnazijos renginiams, bendradarbiaujame su skaitovais. Galiu pasidžiaugti, kad mūsų ansamblis turi draugę ir padėjėją lietuvių kalbos mokytoją Editą Rutkauskienę. Ji visada pakonsultuoja, parenka skaitovus, padeda jiems pasiruošti. Mes labai dėkingi Editai už paramą ir supratimą.

– Jūs dainuojate profesionalių bardų kūrinius, pritaikote muziką poetų Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno, Henriko Radausko, kitų tekstams. O patys bandote kurti?

– Bandymų būta, – prisipažįsta Norvilė. – Bet jie dar laukia savo eilės. Gal bus proga, kur būtent toks tekstas pasirodys tinkamiausias.

– Kokios išvykos įsiminė labiausiai?

– Patiko kūrėjų konkurse Šalčininkuose, – vienas per kitą pasakoja Auksė, Norvilė ir Lukas. – Netapome laimėtojais, bet buvome pakviesti į vėliau vykusį festivalį. Taip pat labai įspūdingas vakaras vyko Juodiškiuose. Ten buvo labai įdomi aplinka, originalus scenarijus. Įsiminė pasirodymas Europos dienos proga.

Kol vadovės nebuvo, jaunimas spėjo papasakoti, kad dažnai jų koncertinės išvykos neapsieina be nuotykių: tai mašina sugenda, tai ne ten pasuka. Bet dėl to išvykos tampa tik įsimintinesnės.

– Norisi, kad vaikai patirtų daugiau koncertinio jaudulio, kad mūsų kūryba būtų plačiau girdima. Todėl nesibranginame, važiuojame, kur tik pakviečia, džiaugiamės, kai klausytojų ratas platėja, – sako ansamblio vadovė.

– Sakoma, kad menininkai būna išsiblaškę, nedisciplinuoti. O kaip yra jūsų kolektyve?

– Mūsų jaunimas, matyt, netipiški menininkai, – juokiasi vadovė. – Jie visi labai atsakingi ir aš jais visiškai pasitikiu. Štai Auksė atsakinga už natas ir tekstus. Žinau, kad viskas bus surikiuota, sudėta savo vietoje ir nepamiršta. Lukas, kaip stipriosios lyties atstovas, nešioja instrumentus, juos derina. Deimantė gali groti be natų ir išgelbėti bet kokį kūrinį, ji niekada nepasimeta. Kai yra Deimantė, dėl grojimo esu visiškai rami. O Norvilė turi lyderio bruožų. Ji kartais taip suvadovauja, surikiuoja viską, kad aš, atrodo, jau galėčiau ir trauktis, susitvarkytų jie ir be manęs, – juokdamasi užbaigia mokytoja.

Pokalbio laikas prabėgo nejučia, moksleiviai nuskubėjo į kitus būrelius ir užsiėmimus. Vadovė Ligita pažymėjo, kad jie visi labai aktyvūs ir jų popamokinė veikla vien ansambliu neapsiriboja.

– Gal turite kokių konkrečių koncertinių planų? – atsisveikindama klausiu mokytojos.

– Planai dažniausiai gimsta netikėtai. Štai viename renginyje ekspromtu kilo mintis vasarą surengti koncertą Čiobiškio kelte. Kodėl gi ne? Gal kažkas ir įvyks.

– Puiki idėja! Tikiuosi, ji bus įkūnyta. Tik „Širvio“ nepamirškite į tą pasiplaukiojimą pakviesti. Ačiū Jums už pokalbį ir linkiu sėkmės!

Straipsnis buvo išspausdintas  kovo 29 d. laikraščio „Širvis“ 13-ame šių metų numeryje. Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos dainuojamosios poezijos ansamblis gyvuoja jau trejus metus ir jo dainomis per tą laiką gėrėjosi ne...