Pasidalink per Facebook!

Ašai jums, mielieji mano, apie pastarųjų dienų įvykius mintiju. Kai pagalvoju, tai Jėzus Marija, gal geriau ir nebegalvoti. Na kur matyta, vidury baltos dienos, padangių platybėje karinis lėktuvas nusodino ant žemės keleivinį ir kam, ogi tam, kad sulaikytų pasipriešinti režimui drįsusį jaunuolį. O atrodo, kad laisvai visas pasaulis gyvena, kad tokių nesąmonių ir baisiausiame sapne nesusapnuosi. Prašom ir sapnuoti nereikėjo. Bet ašai ne apie patį įvykį kalbėti su jumis, mielieji mano, noriu, skubu pasidalinti savo mintimis apie mūsų karalystės gyvenimą.

Tikriausiai ne vienam teko girdėti, o jei ne, tai ašai pasakysiu, kad esame pravardžiuojami mažąja Baltarusija. Taip taip, nesistebėkite, ant svieto mūsų karalystė esti pakrikštyta mažosios Baltarusijos vardu. O kodėl, ar kada susimąstėte, jaučiu, kad nelabai. Ir ašai nesijaudinau, maniau sau, kad iš pavydo žmonės daug ką prišneka, daug ko prigalvoja, juo labiau, kad valdovė skaidriausioji jau ne vieną šimtą kartų parodė savo privalumus, tad pavydėti būta ko. Maniau sau tyliai, kad gal ir gerai, jog esame prilyginti ne kokiai nors Afrikos valstybei, o kaimynams, o su kaimynais reikia gerai sugyventi, tad būdami mažieji turime šansų užaugti ir būti ne mažąja Baltarusija, o didžiąja. Bet po šių įvykių labai rimtai susimąsčiau, ar tikrai jau norėčiau gyventi toje kaimyninėje šalyje. Mintis po minties, svarstymas po svarstymo ir baimė mane apėmė, nes, pasirodo, iš tikrųjų atradau nemažai panašumų tarp mūsų karalystės ir Baltarusijos. Nuo ko čia pradėti, kad ko nepamirščiau ir nepraleisčiau, tai bus ne visas paveikslėlis nutapytas.

Pradėsiu gal nuo kolchozų. Sako, ten, pas kaimynus, jokių ūkininkų, dirba sau žmonės kolektyvuose, bendrą gėrį kuria, tokia bendros nuosavybės teise vadovaujasi, kur viskas visų ir niekas prieš nieką neatsako, nes viskas bendra. Sakysite, kad mūsuose kolchozų seniai nelikę, ir jūs būsite teisūs, bet yra labai panašiai sutvarkytos savivaldybės įmonės, kuriose viskas bendra ir niekas per daug už nieką neatsako, nes, kaip sakoma, juk viskas valdiška. Geras to pavyzdys galėtų būti bendras šilumos ūkis, kuris, kai reikia ir trūksta pinigų kokiai šventei, suoliukams, dar kam, tik op ir pakelia keliais centais šilumos kainą, o vartotojų daug, va ir subyra į biudžetą pinigai, tuomet gali pasitvarkyti ar suoliuką, ar gėlytę, ar kokį agregatą nusipirkti ir pradanginti. Na čia ašai tik spėlioju, bet kolchozas ir yra kolchozas.

Kitas dalykėlis – blizgantis mūsų karalystės centras ir ne taip blizgantys karalystės pakraščiai. Kaimynai irgi taip tvarkosi, kad sostinė spindi, o keli kilometrai nuo jos – liūdesėlis, kaip buvo dulkinos gatvės, taip ir liko. Mūsų karalystėje panašiai, juk net ir skelbimas prieš įvažiuojant skelbia, kad Širvintos gražinasi. Nepasakyta, kad karalystėje vyksta darbai, ne, tik mieste.

Dar vienas bendras mūsų ir kaimynų bruožas – valdovas ten batiuška Aleksandras, čia valdovė skaidriausioji. Kiek per žinias pažiūri, kalbant kaimynų valdovui, visų akytės stiklinės pasidaro ir žvilgsniai kažkur pažemėn nusileidžia, nei šypsenos, nei bet kokios kitos grimasėlės. Mūsuose, kiek stebiu, dar ne taip, bet jei kas dar drįsta paprieštarauti, būna greitai pasodintas į vietą, kad žinotų savo vietą ir būdamas ten bangų nekeltų. Kai batiuška kalba, nė musė nesuzvimbia, o kai valdovė skaidriausioji žengia, net žemelė dunda, kad visi suprastų, kad valdovai ateina. Čia dar mums yra kur tobulėti , nes valdovei skaidriausiajai einant, kol kas ne tik musės zvimbia ir skraido. Taip pat reiktų paminėti ir karalystės valdymo neribotų kadencijų skaičių: štai kaimynų vadukas jau dvidešimt šešerius, berods, metelius vadovauja, o mūsiškė dar nė dešimt prie karalystės vairo nestovi, bet mintys į ateitį tolyn nuvingiavusios, net į Seimo rinkimus nėjo, taip jai, skaidriausiajai, čia pas mus patinka…

Tai va, mielieji mano, mintiju ašai sau, jei taip ir toliau, tai visa laimė, kad neturime savo karalystėje nei oro uosto, nei kokios geležinkelio stoties, nei karinio dalinio (nors galėtume įkurti, girdėjau ieškoma vieta naujam kariniam poligonui įsteigti, gal kas žinote kokią gerą viečikę, pasisiūlykite) neturime, tad perimti opozicijos atstovą taip jau negalėtų. O gal ir be to valdovė skaidriausioji turi būdų, kaip mano jaunystės laikais sakydavo „prijomų“, sudoroti išsišokėlį, bet remiantis kaimynų pavyzdžiu, ir mažai kuo dėtus perėmė ir patvarkys, tikėtina, kad žinotų, kas ir su kuo, kam ir kada reikia nusilenkti, padėkoti. Sakau, jums, mielieji mano, ne šiaip sau viskas vyksta, oi ne šiaip. Nepagalvojote, kodėl staiga dabar prie valdovės skaidriausiosios rūmų privažiuoti nebegalima, o apkasai kam ruošiami, būkite ramūs, mokosi mūsų valdovė skaidriausioji tik iš vertų jai ir tokių, kurie žinomi ir skamba ant svieto. Nes priešingai – sėdėtų kur nuošalyje, dėliotųsi savo papuošimus ir vargo nematytų gražindamasi, o dabar visur reikia pabūti, pasirodyti, įsiamžinti su kokiu garbaus amžiaus žmogeliu ar mokinukais ir taip savo reitingus puoselėti.

Labai sudėtingas darbas laukia manęs: įvertinti, kas padaryta, o kas ne, kur tikrai svarbu ir reikalinga, o kur tik skambūs žodžiai ir pažadai. Svarbiausia, kad nebūtų karo ir mūsų valdovė skaidriausioji nesugalvotų kokiam lėktuve jo užgrobimo ar nutupdymo sugalvoti, nes precedentas pas kaimynus jau buvo.

Ašai jums, mielieji mano, apie pastarųjų dienų įvykius mintiju. Kai pagalvoju, tai Jėzus Marija, gal geriau ir nebegalvoti. Na kur matyta, vidury baltos dienos, padangių platybėje karinis lėktuvas nusodino ant...