Pasidalink per Facebook!

Lietuvių tradicinė pasaulėmata kupina išmintingų patarimų: moki žodį – žinai kelią; kas skaito ir rašo, tas duonos neprašo; baltos lankos, juodos avys – kas išmano, tas jas gano…

Tačiau visuomenėje sklando keistas mitas: skaitymas – paprastas, kasdieniškas dalykas. Vaikystėje išmoksti pažinti raides ir skaitai visą gyvenimą. Tai didelė informacinė klaida. Skaitymas – sudėtingas ir prieštaringas informacinis procesas. Literatūros klasikas V. Gėtė senatvėje dėstė, kad skaityti mokėsi visą gyvenimą ir nesijaučia esąs išmokęs.

Išsivysčiusių gyvūnų svarbi funkcija – orientuotis ramioje ir judančioje aplinkoje. Akimis gaunama informacija perduodama smegenims, kurios apdoroja ir organizuoja veikimą. Žmogaus rega orientuota į aplinkos pažinimą. 90 proc. išorinės informacijos gaunama per akis. Bet čia yra viena bėda – akis pritaikyta stambių objektų ir panoraminiam matymui. Smulkių objektų, tokių kaip raidės ir kiti ženklai, mūsų akys nepritaikytos. Pagal matymo kokybę žmones skirstomi į toliaregius ir artiregius.

Skaitymu vadinamas procesas, kurio metu tekstinė arba ženklinė informacija priimama akimis ir sąmoningai suvokiama. Tekstai atsirado gana vėlai – keletą šimtmečių prieš Kristų. Pradžioje atsirado simboliai, vėliau – raidės ir jų sistemos – abėcėlės. Spausdinti tekstai – „Gutenbergo galaktika“ – atsirado Europoje XV a. viduryje. Lietuviški tekstai Martyno Mažvydo dėka – tik 1547 metais. Tradicinė lietuvių Žodžio ir Sakmės kultūra ilgus amžius apsiėjo be spausdinto rašto, nes Kaimo kultūroje svarbūs vidiniai bendruomenės, o ne išoriniai, ryšiai. Vėliau 40 metų caro valdžia buvo uždraudusi lietuvišką spausdintą žodį. Sovietmečiu Vilniaus universiteto profesorius L. Vladimirovas Knygotyrininkų konferencijoje Rygoje pareiškė: „Koks skirtumas kokiomis raidėmis tekstas atspausdintas – lotyniškomis ar slaviškomis?“. Jis teigė, kad buvo uždraustos tik raidės, o ne lietuviški raštai. Visi knygnešiai paneigtų tokią nuomonę.

Skaitymas – vienas iš pagrindinių ir sudėtingiausių informacijos priėmimo būdų. Tekstinė informacija nuo priėmimo akyse iki išsamaus suvokimo smegenyse yra transformuojama kelis kartus. Kiekviename etape gali atsirasti trikdžiai – informacija gali pakeisti savo turinį ar formą. Akys gali nesugebėti suvokti smulkaus šrifto, dėl menko apšvietimo gali nepastebėti ir klaidingai perskaityti žodžius – iškreipti prasmes.

Skaitymo tikslas – patenkinti savo informacines reikmes. Bet jos gali būti neaiškios pačiam skaitytojui arba konkrečiai neapibrėžtos. Tačiau skaitymas be konkretaus tikslo taip pat gali būti naudingas – papildyti turimas žinias, suformuoti ar patikslinti informacines reikmes. Apžvalginis skaitymas, pirmoji pažintis su knyga ar laikraščiu praplečia informacinį akiratį. Skaitymo tikslai gali būti įvairūs: mokomasis, mokslinis, politinis, hedonistinis, meminis, pažintinis ir kt. Kiekvienam tikslui yra specialūs skaitymo būdai bei skirtingos įsiminimo (memotechninės) priemonės.

Skaitymo būdai dažniausiai priklauso nuo pačių tekstų. Grožinės literatūros skaitymas formuoja emocinį suvokimą – pasaulio, žmonių gyvenimą – teigiamus ir neigiamus personažų veiksmus. Mokomoji literatūra skirta informacijos įsiminimui ir panaudojimui. Moksliniai tekstai skirti patikimam realybės pažinimui – faktografijos ir dėsningumų analizei. Politikos opusai – skleidžiamų idėjų suvokimui ir įvertinimui. Žiniasklaidos informacija – naujienų ir apžvalgų įsisavinimui – laikraščių skaitymas gali būti apžvalginis, atskirų straipsnių – ištisinis. Paieškinis skaitymas skirtas konkrečių faktų bei metodų suradimui.

Skaitymo metodai priklauso nuo reikmių ir galimybių. Pirminis susipažinimas susideda iš kelių nuosekliai einančių metodų. Peržvalga – pirminis greitasis susipažinimas su tekstu. Po jo seka peržiūra – atidesnis susipažinimas su skyrių pavadinimais, iliustracijomis, schemomis ir kt. Ištisinis skaitymas būdingas grožinei literatūrai, kurios visuma palieka didžiausią įspūdį. Kuo sudėtingesnis ir mažiau pažįstamas tekstas, tuo dažniau jį reikia pakartotinai skaityti. Laikui bėgant skaitytojas bręsta, informacine prasme jis turtėja, todėl pakartotinas skaitymas ne tik papildo turimą informaciją, bet ir parodo skaitytojo augimą.

Skaitymo greičio problema diskutuojama nuo pereito amžiaus vidurio. Lėtasis skaitymas buvo populiarus XIX amžiuje. Buvo teigiama: „Skaityk lėtai, atidžiai, nepraleisdamas nė vieno žodžio, nė vienos raidės“. Šią rekomendaciją populiarino Bažnyčia, ragindama tvirtai įsiminti Dievo žodį. Vėliau pedagogai lėtą skaitymą pakeitė atkreipdami dėmesį į skaitymo kokybę – „Skaitykite ne geras knygas, bet pačias geriausias“. Tačiau geriausių knygų pasirinkimas labai sudėtingas ir prieštaringas. Kaip sužinoti, kuri knyga geriausia jos neperskaičius?

XX a. viduryje išpopuliarėjo greitasis skaitymas, kurio tikslas – taupyti skaitytojo laiką. Intencija gera, bet pats metodas abejotinas. Jis taikomas ne pirminei pažinčiai su tekstu, bet ištisiniam skaitymui. Kaip žmonės yra skirtingų temperamentų, taip ir skaitymo greičiai yra skirtingi. Bet problema – suvokime: tekstą akys greitai pagauna, bet protas nespėja įsisavinti, skaitymas tampa paviršutinišku. Be to, įsiminimas yra gerokai prastesnis – po kelių mėnesių ar metų greitai perskaitytas tekstas išsitrina iš atminties. Tačiau kai kurios rekomendacijos, pavyzdžiui, pastraipų pradžių skaitymas, paieška ištisiniame tekste – terminų, pavardžių, skaičių ir kt. fragmentų suradimas yra racionalus. Tai yra dinaminio skaitymo metodika.

Kiekvienas žmogus turi savo ydų, tame tarpe ir skaitymo. Į visas skaitymo rekomendacijas reikia žiūrėti atsargiai, apgalvotai. Bet yra akivaizdžių ir neginčijamų dalykų, kurių reikia vengti. Rimta skaitymo yda yra subvokalizacija, kai skaitomus žodžius atkartojama pusbalsiu ar mintyse. Skaitymas reikalauja didelės koncentracijos, sukaupto dėmesio, todėl reikia vengti visokių trikdžių, ypač garsinių. Jeigu nesiseka susikaupti, reikia nutraukti skaitymą, pailsėti, pasivaikščioti ar išgerti arbatos. Skaitymo higiena – skaitymo kultūros elementas. Reikia derinti skaitymą su poilsiu, vengti pervargimo.

Skaitomą informaciją negalima priimti nekritiškai, nes tada galima lengvai pakliūti į pinkles. Vadovėlių skaitymas turi būti susietas su kitais būdais informacijai gauti – mokytojo pasakojimu, žiniasklaidos naujienomis, interneto žiniomis. Skaitytojas nėra vienuolis atsiskyrėlis.

Neretai klausiama – ar galima braukyti knygas? Taip, galima ar net reikia. Nes taip pabrėžiama tai, kas svarbiausia, ir padeda įsisavinti pakartotinai skaitomą tekstą. Tačiau jokiu būdu negalima braukyti iš bibliotekos ar draugų paskolintą knygą.

Infotroninėse priemonėse skaitymas truputį skiriasi nuo tradicinio teksto. Kompiuteryje galima padidinti ar sumažinti šriftą, puslapius lengva „vartyti“ – paslinkti į priekį ar atgal, pakartotinai iškviesti tekstus, atsispausdinti aktualų tekstą. Dabar vietoje cituojamų išrašų galima turėti ne tik atskiras citatas, bet ir didelius tekstus. Šie palengvinimai aktualūs, bet skaitymo esmės nekeičia.

Pirmieji skaitymo įgūdžiai susiformuoja šeimoje. Labai svarbi tėvų nuostata. Jeigu šeimoje sakoma: „Baik skaityti, eik darbą dirbti“, – susiformuoja pažiūra, kad skaitymas – ne darbas, o tik pramoga. Sunku tikėtis, kad išaugs protingi ir intelektualūs vaikai. Ir atvirkščiai – didelė ir turininga šeimos biblioteka skatins žengti į mokslo ar meno viršūnes. Tiesos paieška prasidėjo nuo namų bibliotekos – teigė buvęs disidentas rašytojas T. Venclova ir nepripažintas filosofas M. Tomonis.

Skaitymo valdymas – sudėtingas ir mažai ištyrinėtas procesas. Jį galima suskaidyti bent į tris dalis.

Pirmoji fazė – pasiruošimas rimtam skaitymui. Tai užtrunka neilgai, bet yra labai naudinga. Atkreipiamas dėmesys į savo reikmes, prisimenami anksčiau skaityti tekstai, nustatoma kokios informacijos stoka. Šiame etape pasirenkami bei atsirenkami tekstai, kurie potencialiai gali patenkinti reikmes.

Pagrindinis skaitymas – pradedant peržiūra ir peržvalga bei pereinant prie ištisinio skaitymo. Čia susirūpinama savo akių ir teksto santykiu: ar nereikia akinių, ar pakankamas apšvietimas, ar nekliudo pašaliniai garsai. Nuoseklus ištisinis skaitymas būdingas tik grožinės literatūros – romanų skaitymui. Jeigu tekstas nesuprastas, reikia grįžti atgal – į pakartotiną skaitymą. Kartais naudinga sau iš anksto pateikti klausimus, į kuriuos laukiama atsakymų.

Teksto analizė ir suvokimo patikra. Tai baigiamoji fazė, kurią neretai neįgudę skaitytojai praleidžia. Čia tekstas atgaliniu arba grįžtamojo ryšio būdu susiejamas su savo reikmėmis, turima informacija. Gali atsirasti nauji klausimai, neaiškios ar neišspręstos problemos. Nereikia bijoti apsisukti atgal ir pamatyti bei įvertinti savo turimos ir naujai gautos informacijos santykį.

Skaitymas panašus į grojimą fortepijonu: turi žinoti, kur nukreipti žvilgsnį ir ką pagauti. Racionalus ir įgudęs skaitytojas iš teksto priima ir suvokia daugiau informacijos nei tam nepasiruošęs.

Lietuvių tradicinė pasaulėmata kupina išmintingų patarimų: moki žodį – žinai kelią; kas skaito ir rašo, tas duonos neprašo; baltos lankos, juodos avys – kas išmano, tas jas gano… Tačiau visuomenėje...