Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 24 d. laikraščio „Širvis“ 21-ame šių metų numeryje.

Neseniai perskaičiau darbdavės pasakojimą su kategoriška išvada: Lietuvoje darbo yra, nėra norinčių jį dirbti. Perskaičius lyg ir norisi pritarti, bet kai pamąstai, prieštaravimų kyla daugiau, nei pritarančių minčių.

Autorė piktinasi, kad provincijos miestelyje įsteigtam grožio salonui neranda darbuotojų. Jaunimas, dar nebaigęs mokslų, jau suplanavęs emigruoti, vos tik diplomas atsidurs rankose. Nes vergauti už pusę tūkstančio – neverta. Verslininkės pasipiktinimui nėra ribų: neapsiplunksnavę piemenys, jau kelia reikalavimus, nenori atlygio, kuriuo pasitenkina didesnioji Lietuvos dalis.

Bet ar tikrai tokie smerktini yra jaunimo norai gerai uždirbti ir oriai gyventi? Gyventi neskaičiuojant kiekvieno euro ir leidžiant sau tai, ko norisi. Juk jaunas žmogus gyvenimą dar tik kuria, jam reikia daugiau, nei, sakykim, pensininkui. Ar, gaudamas 500 eurų algos, įsigysi padorų butą? Jokiu būdu, nes su tokiomis pajamomis apie paskolą gali tik pasvajoti. Jaunimas mąsto pragmatiškai: kam nuomotis būstą ir pildyti kažkieno kišenę, geriau įsigyti savo. Bet ne iš tokios algos. Tad ir traukia į svečias šalis, nes rinkdamas braškes ar tepdamas sumuštinius, susitaupys šviesesnei ateičiai. Ar norai geriau gyventi – smerktini? Tikrai ne. Reikia tik džiaugtis, kad nemaža dalis susitaupo ir grįžta čia, namo. Nes emigracijos mastai šiandien tokie, kad pamažu čia liks tik pensininkai. Mano pažįstamas sveikuolis, kiekvieną rytą traukiantis pasivaikščioti miesteliu, neseniai pasakojo: „Per penketą mano vaikščiojimo metų Širvintos „žiauriai“ ištuštėjo. Kas rytą nueinu į vieną pusę pusketvirto kilometro ir sutinku vos vieną kitą žmogų, daugiausia – pagyvenusį senjorą. Jaunimo mažėja tiesiog akyse, diena po dienos gatvės vis tuštesnės.“

Suprantu grožio salono savininkę, nerandančią darbuotojų už siūlomą algą ir, turbūt, nelabai galinčią pasiūlyti daugiau. Bet suprantu ir tuos jaunuolius, kurie nori turėti orų gyvenimą čia ir dabar, o ne kada nors, po daugelio metų.

Mėnesio pabaigoje išlydėsiu į plačiąją Europą savo krikšto dukrą. Išlydėsiu linkėdama…negrįžti. Šauni mergina, turinti aukštąjį išsilavinimą, sako, kad nusibodo ne gyventi, o stengtis išgyventi, nuolat mąstant kaip sudurti galą su galu. Entuziazmu ji netrykšta, mielai liktų gimtinėje, bet išgirdusi kiek draugė uždirba tenai, apsisprendė: „Ir aš noriu gyventi kaip žmogus.“ Aš jai linkiu to paties, todėl ir sakau: „Įsitvirtink ten ir gyvenk. Gaila, kad neradai savo vietos čia, bet tai nereiškia, kad jos neberasi apskritai.“

Galim iki užkimimo šūkauti, kokie nepatriotiški yra tie, kurie ieško geresnio gyvenimo svetur, kokie išdavikai tie, kurie traukia į Lenkiją ar Baltarusiją pigesnių prekių – niekas nepasikeis. Būti patriotu patogu, kai gauni Seimo nario ar ministro algą. Kai tenka suktis su minimaliomis pajamomis, laiko mąstyti apie meilę tėvynei ne kažin kiek lieka. Nes pirmoje vietoje yra mintys apie išgyvenimą. Tad nesmerkime tų, kurie emigruoja – jie važiuoja dirbti. Dirbs sunkiai, bet matys šviesą tunelio gale. Šiandien, deja, savo šalyje jie to nemato. Gaila, bet taip yra ir kol kas neatrodo, kad būtų kitaip. Valdžia daug kalba apie emigracijos masto mažinimą ir net išvykusiųjų susigrąžinimą, bet dabartiniai jos sprendimai efekto neduoda.

Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 24 d. laikraščio „Širvis“ 21-ame šių metų numeryje. Neseniai perskaičiau darbdavės pasakojimą su kategoriška išvada: Lietuvoje darbo yra, nėra norinčių jį dirbti. Perskaičius lyg ir norisi pritarti,...