Pasidalink per Facebook!

Knyzlauklio kaime Veprių parapijoje gyveno darbšti, religinga Veronikos ir Justo Strazdų šeima. Tvarkėsi valako dydžio ūkyje, augino penkis vaikus, bendravo su kaimynais ir giminėmis. Artėjant Sekminių atlaidams, laukdavo svečių, tai buvo nerašytas nesakytas susitarimas: per atlaidus giminėms susitikti pas atlaidų parapijoje gyvenančius giminaičius. Šeimininkė su vaikais, belaukdama svečių, ne tik maistą ruošdavo, trobą tvarkydavo, net ir gėlių darželį smėliu pabarstydavo, o gaspadorius alaus darymu rūpindavosi. O jau po šv. Mišių, sugrįžus iš bažnyčios, klegėdavo namai nuo kalbų ir juoko. Seniai nesimačiusios moterys pasakodavosi savo rūpesčius ir džiaugsmus, vyrai kieme pypkiuodami kalbėjo apie statybas, lauko darbus, nuotykius darbe. Vaikams svečiai dalindavo kermošinių saldainių. O susėdę už stalo, kai užtraukdavo dainą – kitame kaimo gale girdėjosi.

Darbščioje, draugiškoje šeimos aplinkoje augo sūnūs Boleslovas, Rapolas, Stasys, dukterys Veronika ir Ona. Nagingas tėtis mokėjo daug darbų: ir dailidės, ir staliaus, ir stikliaus, ir žemės ūkio. Prie darbo pratino ir sūnų Boleslovą. O sūnaus gabaus būta, greitu laiku pranoko tėtį. Daug ką nusižiūrėjo bedirbdamas kartu, daug klausinėjo tėtės. Abu tardavosi, kaip ką greičiau įmanoma padaryti ar patobulinti. Baigęs rusų mokyklos keturis skyrius, vos šešiolikos sulaukęs, nutarė jaunuolis išvažiuoti į Kauną laimės ieškoti. Įsidarbino Amerikos–Lietuvos bendrovėje. Guvus, sumanus vaikinas atkreipė meistrų, inžinierių dėmesį. Boleslovui būdavo patikimi vis sudėtingesni darbai. O rankos tvirtumas ir akies tikslumas bendrovėje buvo labai reikalingas ir vertinamas. Boleslovui patikėjo pjaustyti veidrodinį stiklą milimetro tikslumu. Tai ypač atsakingas pavedimas, nes žaliava labai brangi. Ne kiekvienas tokį juvelyrinį darbą sugebėdavo atlikti, dažnai sugadindavo medžiagą, o Boleslovas dirbo be broko. Bendrovėje inžinieriais dirbę vokietis ir prancūzas, pastebėję kruopštų vyruką, ėmė kalbinti Boleslovą vykti į jų šalį. Ten ir atlyginimas buvo žadamas daug didesnis, ir darbo sąlygos daug geresnės. O kas jaunam?

„Pamatysiu pasaulio, jei netiks – grįšiu“, – pasitarė su tėvais ir, gavęs sutikimą, sutarė su užsienio specialistais. Jau eidamas dvidešimt pirmuosius Boleslovas Strazdas atsidūrė Vokietijoje. Pažadai duoti Kaune buvo ištesėti: darbo sąlygos daug geresnės, o ir atlyginimas kokio Kaune tik pasvajoti galėjai. Po poros metų Boleslovą Vokietijoje susirado prancūzas inžinierius ir priminė, kad Boleslovas labai laukiamas Prancūzijoje. Ką gi. Žodis brangesnis už auksą. Gal ir nelabai noromis, tačiau teko palikti jau sava tapusią Vokietiją. Čia Boleslovui jau viskas buvo žinoma: laisvai kalbėjo vokiškai, įsigijo draugų, darbe naudojosi autoritetu. Dabar laukia naujas gyvenimo etapas kitoje nepažįstamoje šalyje. Į Vokietiją važiavo skalsesnės duonos ieškodamas, o į Prancūziją – tik pažadą tesėdamas. Ramino save tik tuo, kad važiuoja trumpam laikui. O pragyveno čia nemažiau kaip Vokietijoje. Apsiprato, patiko pietinė šalis, draugiški, linksmi prancūzai. Greit išmoko kalbėti prancūziškai ir ši šalis tapo artima. Boleslovui, kaip didelį autoritetą ir pasitikėjimą turinčiam darbuotojui, padėką išreiškė firmos vadovybė suteikdama galimybę apsilankyti tuomet dar naujove buvusiame Eifelio bokšte. Apie puikų gamykloje dirbantį specialistą prancūzai prasitarė italų kolegoms. O šie nesnaudė ir lietuvį persiviliojo. Taip Boleslovas paliko Prancūziją ir apsigyveno Italijoje.

Geram meistrui vienodai puikiai sekėsi visose šalyse. Nagingas lietuvis visur buvo gerbiamas ir vertinamas. Netrukus Boleslovas jau kalbėjo itališkai, pramoko ir serbų kalbos, nes šalia dirbo dauguma serbų. Patiko italų firmos bosui sumanus, iniciatyvus, stropus lietuvis. Supažindino Boleslovą su savo seserimi. Bent tokiu būdu manė sulaikysiąs reikalingą specialistą savo įmonėje. Tačiau ir temperamentingoji italė buvo bejėgė. Boleslovas tvirtai nusprendė: „Gana. Grįžtu namo. Visur gerai, o Lietuvoj geriausia!“ Po šešerių metų į tėviškę Boleslovas grįžo it bitė ratuota su penkiais prikimštais lagaminais.

„Iš tėtės lagaminų mes visą jaunystę puošėmės“, – pasakojo Boleslovo duktė Gražina. O tada, vos grįžus, reikėjo įsigyti žemės. Kai yra lėšų, prekę visada rasi. Lapiškių kaime įsigijo net dvylika hektarų žemės, arklį, karvę, pasistatė namą. Atitarnavus Lietuvos kariuomenėje, galima buvo gyventi „laisvu režimu“. Dviračiu (tuo metu tai buvo didelė vertybė) numindavo net į Musninkų apylinkes: giminių aplankyti, su draugais pabendrauti, šokiuose pasilinksminti. Vienose tokiose vakaruškose ir žmoną Veroniką nusižiūrėjo. Po metų atšoko vestuves.

Gyvenimas tarytum nusistovėjo, jauna šeima įsitvirtino savojoje žemėje, netolimais gyveno sesuo Veronika, kuriai Boleslovas buvo padovanojęs šešis hektarus paties nusipirktos žemės.

Kai per karą sudegė jaunųjų Strazdų sodybą, teko persikelti arčiau Gelvonų. Gelvonai tuo metu klestėjo. Miestelyje buvo monopolis, kuriame kepė pyragus, bandeles. Boleslovas, išsirūpinęs leidimus, suremontavo, sutvarkė per karą apgriautą mūrinį pastatą ir jame atidarė restoraną. Jame ėmėsi dirbti gera šeimininkė Boleslovo žmona Veronika. Veronika buvo ne tik gera šeimininkė, ji giedodavo Gelvonų bažnyčioje, dainavo kultūros namų chore. O Boleslovas įsidarbino žydų ligonių kasoje. Tačiau apie gabų meistrą ir čia greit pasklido garsas. Ėmė gelvoniškiai nešti, vežti sugedusias siuvimo mašinas, įvairius buitinius ar ūkinius prietaisus Boleslovui sutaisyti. Tokie darbeliai tik pramoga sumaniam žmogui.

Jonavos baldų kombinatui kaip tik buvo reikalingas toks universalus meistras. Prisikalbino dorą darbštuolį jonaviškiai. O Boleslovui iš Gelvonų dviračiu tekdavo minti iki Jonavos. Laimei, kad ne kasdien. Pirmadieniais anksti ryte išvažiuodavo, o grįždavo tik darbo savaitei pasibaigus. Žmona viena turėjo tvarkytis namie, o tėtis prisijungdavo tik savaitgaliais. O ir tada nelabai turėjo laisvalaikio, per savaitę susikaupdavo remonto laukiančių daiktų. O kai Boleslovas sutaisė Ukmergės siuvimo fabriko direktoriui dviratį, teko atsisveikinti su Jonavos baldais. Ukmergiškis tiek kalbino Boleslovą į darbą siuvyklon, kad neliko nieko kito kaip sutikti. Taip Ukmergė tapo ne tik darbo vieta, bet ir namais.

Siuvykla paskyrė specialistui butą. Dirbdamas Boleslovas Strazdas ne kartą pateikė racionalizacinius pasiūlymus, ne kartą buvo apdovanotas premijomis. Kai skaičiavo darbo stažo metus, užsienio šalys labai operatyviai atsiuntė dokumentus, patvirtinančius kur, kuo dirbo jaunystėje Boleslovas ir kiek uždirbo. Tais laikais B. Strazdas gaudavo gana solidžią pensiją. Palaidojęs mylimą žmoną, persikėlė pas dukterį Gražiną.

Boleslovo vaikai, kaip tie obuoliukai, netoli nuriedėjo nuo tėtės: abu užaugo dorais, darbščiais, visada į pagalbą skubančiais žmonėmis, tačiau apie juos kitame numeryje.

Knyzlauklio kaime Veprių parapijoje gyveno darbšti, religinga Veronikos ir Justo Strazdų šeima. Tvarkėsi valako dydžio ūkyje, augino penkis vaikus, bendravo su kaimynais ir giminėmis. Artėjant Sekminių atlaidams, laukdavo svečių, tai...