Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  rugsėjo 13 d. laikraščio „Širvis“ 36-ame šių metų numeryje.

Praėjusią savaitę, mielieji mano, ašai jums pasakojau apie kelionę po krašto kaimelius ir bažnytkaimius. Šiandieną, jums leidus, pasakojimą pratęsiu, nes toli gražu dar ne viską jums papasakojau.

Apsukęs ratą ir apžiūrėjęs visų kaimų kultūros židinius, nusprendžiau dar aplankyti ir seniai matytą bičiulį, su kuriuo daug gražių prisiminimų sieja. Bičiulis be galo apsidžiaugė, puolė kavą kaisti, ogi, žiūri, vandens nėra. Kas nutiko? Pasirodo, dirbo tame kaime vandenų įmonės auksarankiai, nulaužė kraną ir, jo nesutaisę, išvažiavo. Mat, jau buvo ne tik darbo dienos, bet ir visos darbo savaitės pabaiga, negalėjo vyrai namo vėluoti. Taip ir paliko kaimelį šventoms dienoms be vandens kamuotis. Mano bičiulis, susikonfūzijęs dėl neįvykusio kavos gėrimo ritualo, puolė skambinti atsakingoms tarnyboms ir šauktis pagalbos. Atsiliepęs žvalus vyriokas pažadais nesišvaistė ir paaiškino, kad remontininkai atvyks, vos poilsio dienos pasibaigs. Į teiginį, kad atsigerti vandens norisi ir poilsio dieną, šmaikštusis vyriokas atsakė, kad tai ne svarbiausia problema. Anot jo, pasaulyje nuolat kažkas vyksta: krenta lėktuvai, nuo bėgių virsta traukiniai, atakas rengia teroristai, siaučia kiaulių maras. Tokių reiškinių fone pagyventi trejetą ketvertą dienų be vandens – jokia tragedija ir skubintis taisyti pačių nulaužto krano tikrai nėra reikalo. Taškas.

Mano bičiulio net ausys paraudo iš piktumo: „Prašyčiau pateikti man jūsų viršininko telefono numerį“, – jisai pareikalavo.

„Neturiu įgaliojimų, – su nesudrumsčiama ramybe atsakė vyrukas, – net neprašykit.“

„O kas patsai būsi?“

„Budintis operatorius, – išdidžiai pareiškė vyrukas ir pridūrė, – jūsų paslaugoms.“

„Kokioms dar paslaugoms, jokių paslaugų tamsta neteiki, – vėl putojo mano bičiulis. –Prašau pasakyti savo pavardę!“

„Neturiu įgaliojimų, – vėl ramiai pakartojo vyrukas. – Nevarkit be reikalo.“

Štai kokie operatoriai budi vandenų įmonėje, pasirodo. Nei jie pagalbą teikia, nei telefonų numerius dalina, net ir prisistatyti pašnekovui įgaliojimų neturi. Kokios jų funkcijos bei įgaliojimai ir šiandien negaliu suprasti.

Taip ir neišgėrėme tame kaime kavos, teko eiti giros pirkti. Lengvai nuo jos apsvaigęs (juk tai alkoholinis gėrimas, girdėjau) pradėjau mintyti, ar lengva nūnai gyventi kaime. O kaip jums atrodo? Sugedo kažkas – remontininkų neprisišauksi, jie atvyks ne kada tau reikia, o kada patys panorės. Štai kitame kaime, kur ekstremali padėtis dėl nuplauto kelio pačios valdovės paskelbta buvo, irgi pagalbos nesulaukta. Pabodo žmonėms toji betvarkė, jie patys suremontavo tą nuplautą kelią ir vėl juo sėkmingai važinėja, niekam ačiū nesakydami ir operatoriams be įgaliojimų neskambinėdami. Nes, palyginti su lėktuvų katastrofomis ir teroristiniais aktais bei kiaulių maru, jų problemos atrodo labai menkos.

Žinote, mielieji, kai pakeliavau po kaimelius ir bažnytkaimius, tai geriau ir valdovės politiką perpratau. Nepykite smarkiai, kad jinai daugiau dėmesio miestui skiria. Miestiečiai juk išlepę, silpni, jų nepriversi gyventi be vandens ir be asfaltuotų gatvių. O kaimiečiai yra kantrūs, nelengvo gyvenimo užgrūdinti, jiems visaip bus gerai. Tiesa, vieną kitą, matyt, nelabai kantrų kaimelį, galima šiek tiek ir pamaloninti, kokią gatvelę paremontuoti ar keliuką palyginti. Bet likusiems teks suktis patiems, kaip teigia valdovės aplinkos personos, lėšų kiekis yra ribotas ir jokie europiniai fondai čia nepadės. Patariu tai įsiminti ir jokių operatorių be įgaliojimų dėl visokių smulkmenų netrukdyti. Skambinkite jiems, kai nukris lėktuvas, ar nuo bėgių nuvirs traukinys. Jei, žinoma, turite įgaliojimus tokiam skambučiui. Iki pasimatymo kitą savaitę, tikiuosi, joks lėktuvas iki tol nenukris.

Įgaliotas prisistatyti – Jūsų Varpininkas

Straipsnis buvo išspausdintas  rugsėjo 13 d. laikraščio „Širvis“ 36-ame šių metų numeryje. Praėjusią savaitę, mielieji mano, ašai jums pasakojau apie kelionę po krašto kaimelius ir bažnytkaimius. Šiandieną, jums leidus, pasakojimą...