Naujausios žinios

Petras Dzedulionis: „Nuo aštuntos klasės žinojau, kad būsiu dailininkas.“

Janina Pukienė

Straipsnis buvo išspausdintas  rugpjūčio 23 d. laikraščio „Širvis“ 33-ame šių metų numeryje.

Petras Dzedulionis yra dailininkas, Kaišiadorių rajono dailininkų asociacijos narys, nutapęs daugiau kaip 700 paveikslų. Jo darbų galima pamatyti ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje bei Amerikoje. Kasmet organizuoja parodas, jo darbai yra eksponuoti Kaišiadoryse, Žiežmariuose, Širvintose, Šiauliuose ir dar daug kur kitur. Menininkas mokytojauja Žiežmarių vidurinėje mokykloje. Ne vienas širvintiškis P. Dzedulionį puikiai pažįsta ir prisimena, nes jis čia gyveno ir mokėsi Širvintų vidurinėje mokykloje (dabartinėje L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje). Būdamas labai užimtas, dailininkas rado laiko ir pokalbiui su „Širviu“, prisiminimams apie mūsų mieste praleistą laiką. Iki šiol ponas Petras čia turi daug draugų ir kūrybos gerbėjų.

Gerbiamasis Petrai, pradėkim nuo pradžių pradžios. Žinau, kad esate gimęs ir augęs tremtyje. Kokie likimo keliai nuvedė ten jūsų tėvelius?

– Tėtis Leonas Dzedulionis (1929–2011) buvo partizanų ryšininkas. 1949 m. išvežtas į Komijos Respubliką, vėliau iš ten į Krasnojarsko kraštą. Mamos Zofijos Žymančiūtės (1929–2007) šeimą išbuožino, nes senelis buvo stambus ūkininkas, turėjo 43 ha žemės ir miško. Šeima išvežta į Krasnojarsko kraštą 1952 metais. Ten Sosnovkos gyvenvietėje mano būsimi tėvai 1957 m. ir sukūrė šeimą. Aš gimiau 1958 metais. Sibire prabėgo mano vaikystė, ten baigiau ir pradinę mokyklą. Į Lietuvą mūsų šeima grįžo 1969 m. Metus gyvenom Šilalės rajone, ten baigiau penktą klasę, o tada atvažiavom į Širvintas.

Kas įsiminė iš mokyklos laikų?

– Buvo nelengva atėjus iš rusiškos mokyklos, sunkiai sekėsi lietuvių kalba, ypač rašyba. Iki šiol esu dėkingas lietuvių kalbos mokytojai Danutei Miliukienei. Baigus dešimtą klasę, ji man vasarą davė perrašyti knygą su praleistomis raidėmis, kad išmokčiau taisyklingai rašyti. Atsimenu, kad prirašiau du storus sąsiuvinius ir persilaužimas įvyko. Didelis džiaugsmas buvo, kai pavyko sėkmingai išlaikyti stojamąjį lietuvių kalbos egzaminą. Dėkingas esu ir klasės auklėtojai Palmirai Puzinaitei už jos supratimą, tikėjimą, kad būsiu dailininkas. Ji irgi padėjo ruoštis stojamiesiems, dvi savaites ruošė matematikos egzaminui. Įsiminė jos nuoširdus bendravimas su mumis, vežiojimas į parodas, spektaklius, koncertus, muziejus. Iki šiol turiu penkias dailės reprodukcijų knygas, kurias auklėtoja man parvežė iš kelionės po Jugoslaviją.

Kada atsirado noras, o gal ir poreikis piešti? Ar sulaukėte palaikymo iš šeimos bei mokytojų?

– Jau nuo septynerių metų piešdavau kiekvieną dieną. Penktoje klasėje savo piešinius pakabinau virtuvėje ant sienos. Močiutė juos nuplėšė ir pareiškė, kad jos namuose ant sienų kabės tik šventi paveikslai. Buvo skaudu ir tai ilgai atmušė norą piešti. Širvintose jau buvo geriau. Nuo aštuntos klasės visiems sakydavau, kad būsiu dailininkas ir niekas tam neprieštaravo. Mano mama labai gražiai siuvinėjo, daugiausia Sibiro laikais. Pati būdama meniškos prigimties, ji neprieštaravo ir mano norui piešti. Manau, kad ir mano gebėjimai paveldėti būtent iš mamos. Vėliau mama mėgdavo visiems mano darbus dovanoti, kartais net manęs neatsiklaususi…

Vieną sekmadienį, grįžęs iš bažnyčios, ėjau pasižiūrėti, kaip draugai žaidžia futbolą. Pakeliui ant statybinių atliekų krūvos pamačiau odinį rudą lagaminą. Atidariau jį, o ten prikrauta aliejinių dažų tūbelių ir du buteliai aliejaus tapymui. Parbėgau namo šaukdamas, kad radau tikrą turtą. Tai buvo lyg koksai stebuklingas ženklas, patvirtinimas, kad einu teisingu keliu.

Neturėjau supratimo kaip dirbti su aliejiniais dažais, bet nebijojau eksperimentuoti, stengdavausi perprasti tapybos paslaptis, daug skaičiau apie tai. Tik įstojęs į Šiaulių pedagoginį institutą, sužinojau kaip reikia tapyti.

Kuo įsiminė studijų metai? Ar tuometinė sistema nenuvylė?

– Buvom jauni, džiaugėmės gyvenimu, važinėjome į parodas. Mokytis buvo labai įdomu. Buvau laimingas, kad čia studijuoju, kad mokausi meno paslapčių.

Žinau, kad jūsų žmona Rita irgi dailininkė. Gal papasakotumėt judviejų pažinties istoriją?

– Stojom kartu į institutą. Atsimenu, kaip rodžiau jai savo darbus, taip ir susipažinom. Mokėmės toje pačioje grupėje ir pogrupyje, nuolat bendravom, taip ir susidraugavom. Antro kurso pabaigoje prisipažinau mylįs, santykiai tapo dar rimtesni. Kartu tapėme pleneruose, ruošėmės egzaminams, darbų peržiūroms, tarėmės, diskutavom… Po ketvirto kurso, 1980 m. vasaros pabaigoje, atšokom vestuves. Dabar juokauju, kad tą vasarą buvo trys istoriniai įvykiai – Maskvos olimpiada, V. Vysockio mirtis ir mudviejų vestuvės. Kadangi buvau fakulteto profsąjungos pirmininkas ir skirsčiau bendrabučio kambarius studentams, tad šeimyniniame aukšte numačiau kambarį ir mūsų šeimai. Tais laikais tai buvo labai neblogai…

Kaip šeimoje „telpa“ du menininkai?

– Didysis tapytojas šeimoje esu aš, nes esu tikras „negaliu netapyti“ pavyzdys. Anksčiau abu važiuodavom į plenerus, abu tapydavom. Mudviejų tapymo stilius skiriasi. Aš mėgstu perteikti tikslias formas, faktūrą, galiu dirbti ilgai, atskleisdamas kiekvieną detalę. Ritos darbai ekspresyvūs, emocingi, nutapyti greitai, su įkvėpimu, spalvingi. Dabar dėl stuburo problemų į plenerus nebevažinėju, dirbu tik namuose, pailsėdamas. Džiugu, kad Rita sudaro man idealias darbo sąlygas, pataria, pagiria, pakritikuoja, paskatina. Kartais tapom abu, užsidarę skirtinguose kambariuose, mūzos turi skraidyti nuo vieno prie kito (juokiasi).

Žmona turi aibes kitų darbų: vadovauja Žiežmarių kultūros centro dailės studijai – jos nariai savo darbais puošia miestelio erdves. Ji kuria renginių scenografiją, su mokiniais vykdo ne vieną vietinį ir tarptautinį projektą. Už aktyvią kultūrinę ir meninę veiklą ji prieš keletą metų buvo apdovanota Kaišiadorių rajono savivaldybės kultūros premija.

Iš kur semiatės idėjų?

– Kiekvieną kartą iškeliu sau tikslą ką nors gerai išmokti tapyti. Mėgstu kurti ciklus, dažniausiai visus metus tapau viena tema. Taip gimė „Mokytojų portretai“, „Natiurmortai“, „Arkos“, „Jūra“, „Medžiai“, „Rūkas“, „Moterys“, „Zodiako ženklai“, „Pagonių dievai“, „Piliakalniai“.

– Kokios Jūsų paveikslų mėgstamiausios temos?

– Natiurmortai, peizažai, figūrinės kompozicijos su raudonplaukėmis moterimis.

Ar dažnai organizuojate parodas?

– Kasmet. Ir ne po vieną. Šiemet jau buvo paroda „Zodiakas“, suplanuotos „Pagonių dievai“ ir „Piliakalniai“. Parodos vyksta rajonų kultūros centruose, bibliotekose, gimnazijose ir pan.

Ar su žmona rengiate bendras parodas?

– Tokių buvo tik dvi. Jos vyko 1985 ir 2011 m. Kaišiadoryse. Beje, tais metais mudu buvom apdovanoti kaip meniškiausia metų šeima.

– Senokai Jūsų darbus matėme Širvintose.

– Personalinė mano darbų paroda čia vyko 2008 m. Šiemet paroda buvo ir Lapelių bendruomenės namuose, suplanuota – Musninkų varpinėje. Tarėmės su Širvintų ligonine, bet po stichinės liūties viskas atidėta.

Ar mokytojaujat visą laiką po studijų, ar dirbot ir kitus darbus?

– Mokytojauju. Laisvalaikiu gamindavau baldus, šviestuvus, pats juos ir projektuodavau. Namuose mano rankomis pagamintos durys, spintos, svetainės, miegamojo, prieškambario baldai, ąžuolinis stalelis. Porą metų vedu užsiėmimus suaugusiems dailės mėgėjams Žiežmarių kultūros centre.

Ar darbas su jaunimu teikia pasitenkinimą?

– Patinka mokyti, džiaugiuosi, kai pavyksta nors keletui prisibelsti į širdį. Norėtųsi, kad daugiau domėtųsi dailės istorija, norėtų kurti, o ne kopijuoti.

Ar dabartinio jaunimo siekiai ir svajonės labai skiriasi nuo jūsų kartos?

– Labai skiriasi. Dabar jaunimas nori rezultato greitai ir iškart. Bet geri rezultatai atsiranda tik ilgai ir kantriai dirbant.

Ar dažnai apsilankot Širvintose?

– Dažniau lankydavomės, kai dar gyvi buvo tėveliai. Po tėčio laidotuvių gyvenom su žmona čia visą mėnesį, daug tapėm, tvarkėmės. Septynis tada nutapytus darbus padovanojau bendraklasiams, o aštuntą – auklėtojai Palmirai.

Kaip priimat pokyčius mūsų mieste?

– Džiugu, kad Širvintos gražėja, tvarkosi, malonu po juos pasivaikščioti, matyti gerus pokyčius. Patinka skulptūros, o ypač H. Orakausko kurtas paminklas Ignui Šeiniui.

Ar turit nutapęs Širvintų vaizdų?

– Turiu tik vieną paveikslą „Tėviškės medis“, kurį nutapiau tėvų sodyboje.

Ar, apsilankius Širvintose, kyla noras ką nors įamžinti drobėje?

– Architektūros vaizdų netapau, todėl ir tokie norai nekyla. Neseniai esu nutapęs Kernavės piliakalnius.

Ačiū, kad radote laiko pokalbiui. Tikėkimės, greitu laiku pamatysim jūsų parodą Širvintose. Didelės Jums kūrybinės sėkmės.

Petrą Dzedulionį kalbino Janina Pukienė

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*