Piliakalniai ir ne tik jie
Janina Pukienė
Straipsnis buvo išspausdintas balandžio 19 d. laikraščio „Širvis“ 16-ame šių metų numeryje.
Tęsiu sau ir jums, mielieji skaitytojai, duotą pažadą ir toliau susipažįstu su Širvintų krašto piliakalniais. Šiandien pradedame kelionę po Gelvonų seniūniją. O ji turtinga piliakalnių, jų yra net penki. O dar, kaip ir kitur, randama ir spėjamų, ir numanomų, ir tyrinėtų ,ir nelabai. O ir be piliakalnių šioje seniūnijoje apstu mitologinių, legendinių, istorinių vietų. Taigi, kelionių ir paslapčių mėgėjai, pirmyn.
Vos dešimt minučių važiavimo ir mes jau Bagaslaviškyje. O visai šalia jo yra legendinis Raganos kalnas. Oi, kiek legendų ir padavimų apie šį kalną girdėta. Sakydavo, kad prieš šv. Joną čia šokdavo raganos ir, neduok Dieve, tuo laiku paprastam žmogeliui čia pasitaikyti, bemat suvedžiotas būsi. O dar sakydavo, kad velniai čia tabokines mainydavo, o viršūnėje auganti pušis iš įsmeigto šluotražio užaugusi. Ir nekalbantis ponaitis su tylinčia panele čia vaidendavosi. Sovietmečiu Raganų kalną beveik sunaikino įrengus žvyro karjerą. Šiandieną darbščios bagaslaviškietės čia žemuogiauja ir jokių raganų nebijo. O gal vertėtų Rasos šventę čia surengti ir senas legendas patikrinti?
Keletas kilometrų nuo Raganos kalno, Pyplių kaime yra dar du garsūs kalnai: Kupolis ir Kartuvių kalnas. Pasak legendų, ant Kupolio kalno stovėjusi bažnyčia, o kas dėjosi ant kito – pasako pavadinimas. Ant Kartuvių kalno stovi kryžius, o prie jo – lentelė su padavimo tekstu.
Kalnus aplankėm, žemuogių paragavom, laikas traukti piliakalnio ieškoti. Totoriškių piliakalnis yra kelis kilometrus nuo Bagaslaviškio, netoli to paties pavadinimo kaimo ir Žirnajų ežero. Važiuojant link piliakalnio, verta stabtelėti ir pasigrožėti geologiniu paminklu – dviem vienas ant kito užkeltais Kangedų, arba Dūdų akmenimis. Ir, savaime suprantama, aplankyti mitologinį Dūdų akmenį su velnio pėda. Seni žmonės sakydavo, kad „velnia pėdas ant akmenia išmaliavotas“. O dar sakydavo, kad čia patsai karvedys Napoleonas, kai sumuštas bėgo, tai „važnus“ dokumentus ir auksą šioje vietoje užkasęs. Vis pakalbėdavo žmogeliai, kad reiktų eiti atkasti tą auksą, bet apie tai pasakojimų neišliko, matyt, nieks nesiryžo kasti. Gal prieš dvidešimt metų senolė iš Dūdų kaimo pasakojo, kad anksčiau akmuo buvo su „tikra“ pėda, vaikai ganydami į ją dažnai koją statydavo. Paskui, anot pasakotojos, akmenį stumdė, stumdė ir atstumdė kažkokį ne su pėda, o su kanopa, kaip velnio kokio. Tad gali būti, kad tai jau kitas akmuo, bet irgi su pėda.
Po kalnų ir akmenų pagaliau – Totoriškis. Iki mūsų dienų išliko tik dalis šio piliakalnio, esančio Gelvės upelio kairiajame krante ir datuojamo I–II tūkstantmečio pradžioje. Rašytojas ir archeologas Petras Tarasenka, kuris šį piliakalnį lankė 1921 m., rašė, kad Totorių piliakalnį ardo ne tik aplinkiniai vandenys, bet ir žmonių kasami bulviarūsiai. Pasak rašytojo, šis piliakalnis turi trikampės piramidės, paguldytos ant šono, formą. Vietiniai gyventojai P. Tarasenkai pasakojo, kad piliakalnį supylė totoriai, nuo to ir kaimas vadinamas Totoriškiu. Kitas padavimas byloja, kad kalnas supiltas per vieną karą ir jame užpilti mūrai. Gal kada nors Totoriškių piliakalnis bus tyrinėjamas ir atskleis dalelę savo paslapčių. Beje, istorikai daro prielaidą, kad būtent čia stovėjusi Gelvonų pilaitė davė pradžią Gelvonų pavadinimui. Gal taip, o gal ir ne, nes tuo pačiu Gelvonų pavadinimu kažkada apylinkėse buvo net keliolika dvarų, tad žinok dabar, žmogau, kurie Gelvonai buvo patys tikrieji.
Štai tokia šiandien buvo kelionė. Bet ją tikrai tęsim, nes Gelvonų seniūnijoje dar daug piliakalnių ir kitų ne mažiau gražių ir įdomių vietų. Tad iki naujų susitikimų.
Parašykite komentarą