Pasidalink per Facebook!

Gegužės pirmąją į kavinės „Lelija“ salę rinkosi maži ir dideli, mamos ir tėčiai (taip juos vadina globotiniai) su globojamaisiais vaikais. Renginį „Atverk širdies duris“ organizavo Širvintų rajono vaikų globėjų draugija. Pastaruoju metu globėjų  su globojamaisiais vaikais bendrų susitikimų, kokie būdavo anksčiau rengiami Savivaldybės vaiko teisių apsaugos, nebeliko, tad į vaikų globėjų draugijos kvietimą susitikti atsiliepė daug globėjų ir sugužėjo pilna salė. Žinoma, kur vaikai, ten ir triukšmas. Globėjai prie to pripratę, o vaikams smagu pabūti tarp besišypsančių tetų ir dėdžių. Salė kiek nuščiuvo, kai renginio vedėja A. Bagočiūnienė pristatė kviestus svečius: Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Veiklos planavimo ir stebėsenos skyriaus vyriausiąją specialistę Renatą Maslauskienę, Širvintų rajono savivaldybės Tarybos narius Giedrių Jozonį ir Aną Kuznecovienę, GIMK mokytoją Širvintose Dainą Jermak. Kūrybinę dirbtuvėlę dovanojusi Birutė Golubeva mokė vaikus įvairių darbelių, o šie pradžioje tik šypsodamiesi žiūrėjo, o vėliau įsidrąsinę tokius suvenyrus pasidarė: tik grožėkis jų gabumu ir išmanumu. Vaikai kaip musės prilipę prie Birutės nutilę darbavosi, o suaugusiems romų ir ispanų šokius pašoko Rūtos Škrabienės vadovaujama šokių grupė „Rytietiškas vėjas“.

Visiems globėjams buvo įteiktos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio padėkos.

Paklausėme širvintiškių, kas juos paskatintų tapti vaikų, netekusių biologinių tėvų globos, globėjais? Kiek teko stebėti situaciją Širvintų rajone, padidinta išmoka neskatina tapti vaikų globėjais, nes  naujų globėjų atsiranda tik vienas kitas. Gal yra kokios nors priemonės (lengvai prieinamas konsultantas nesusipratimų atvejais, pakaitinis globėjas ligos ar nuvargimo atvejais, socialinės garantijos, suteiktos lengvatos ar kt.), kurios paskatintų priimti į šeimą vaiką.

Elena: „Pirmiausia visas jėgas ir lėšas reikia atiduoti tam, kad vaikai augtų savo šeimoje, o ne atiminėti neaišku už ką, ar dėl to, kad namuose nėra ką valgyti, o paskui nėra kur tų atimtų vaikų dėt…“

Jevgenija: „Giliai širdy norisi, bet namų kvadratūra neleidžia. Yra tų vaikučių, kuriuos palieka gyvybės langeliuose ar atiduoda patys tėvai. O ir nesunku duoti sunkiai gyvenančioms šeimoms susitvarkyti gyvenimo problemas ir padėti jiems paauginti vaikus. Niekas nesako atimti, yra vaikučių, kurie visai nieko neturi.“

Reda: „Tapti globėju gąsdina, nes juos, vaikus, paima iš šeimos, po to grąžina. Neva, tėvai pasitaisė. Ir taip ne vieną kartą. Žmonės, paėmę vaikus, prie jų prisiriša, kaip sakoma, pastato ant kojų vaikus, ir juos reikia grąžinti atgal. Tai yra labai didelė trauma vaikams ir, aišku, šeimai, kurie priglaudė juos. Dar prie to pačio noriu pasakyti, kad vaikus iš šeimos reikia paimti kuo mažesnius. Nes iš mažiukų tu dar gali „padaryti“ žmogų. Dar kuo skiriasi vaikų globos namai nuo šeimos? Vaikas tai tas pats. Tai ir pinigai turėtų būti tie patys. Man atrodo, kad tuo labiau reiktų padėti šeimai. Nes vaikų namuose tarkim 20 vaikų žiūri tik trys darbuotojai, o šeimoje jam bus kur kas didesnis dėmesys. Nes jis bus vienas ar tarkim dviese ir du tėvai. Tai kuriam vaikui geriau?“

Nomeda: „Žmonės ne žaislai, kad paimtum, pažaistum, atiduotum. Širdis prieraiši, už trupinukus savo širdį draskyti…. Ir save ir vargšą vaikutį dar labiau traumuoti. Iš savo namų vaikų namų filialą daryti ir imtis visų atsakomybių už kelis euriukus. Man čia panašu į prekybą jausmais. Kažkas čia vis tiek ne taip. Už savo gyvenimą negali garantuoti, šiandien turi darbą, rytojus visai neaiškus, kaip gali imtis atsakomybės už kitą žmogų??? Savas vaikas, tai kaip sakoma Dievas davė, Jis numatė vaikučiui ir kelią. O čia gali būti įsikišimas į svetimą gyvenimą ir rizika neapsunkinti mažučio gyvenimo dar labiau. Jei kas nepavyks įsivaikinus ar paėmus globoti , apdergs per visą Lietuvą… Tokiam žingsniui reikia labai jau didelės malonės. Sveikatos mūsų ne geležinės, pajamos nedidelės, o čia ilgalaikis įsipareigojimas. Aš dieną pragyvenu ir ačiū Aukščiausiam. Rytojus visai miglotas. Taigi tokiems įsipareigojimams reikia didžiulio optimizmo, o Lietuva pirmauja deja savižudybių skaičiumi, o ne optimistišku požiūriu. Tokiam žingsniui reikia labai tvirtų , psichologiškai stiprių, be galo pasiaukojančių ir labai stipriai mylinčių šeimų. Vienišiems žmonėms duoti globoti vaiką yra nusikaltimas. Visko gali atsitikti. Ką mažasis darytų, jei globėjas, patektų į avariją, numirtų, susirgtų, patirtų komą ir panašiai… Negalima traumuoti vaikų. Šeimoje mažiausiai turi būti du žmonės. Laikino mamos ir tėčio, kurie bus tik tam tikrą laiką??? Baisuma… Aš tikrai geriau nesijausčiau, na ir į tokį laikiną tėtį ar mamą rimtai nežiūrėčiau, žinodama, kad tikri tėvai ar giminės bent kada gali pasiimti…Kas gi čia galvoja apie vaiką??? Kažkokia gerumo imitacija… Šiaip man čia panašu [globėjų paieška] į atpirkimo ožių ieškojimą. Kažkas gyvena, myli, džiaugiasi, linksminasi, o kažkam kitam reikia atsakomybes užversti, ar ieško vargšelių, kurie tas atsakomybes savo noru prisiimtų ir būtų dar už jų genus, požiūrį ir neteisingą poveikį vaikučiams plakami…“

Danguolė: „Andželika, turbūt baimė ir nepasitikėjimas savo jėgomis, ne visi sugeba ir gali mylėti savo biologinius vaikus, o su globojamais atsiranda visokių kitų psichologinių dalykų.. “

Vaiva: „Manau, reiktų konsultantų, kurie, kai norit paimt globoti vaikutį, padėtų ji pasiimti. Nes tikrai nėra taip lengva paimti globoti. Daug reikalavimu, o pagalbos mažai “

Eglė: „Mano bendradarbis norėjo pasiimti įsivaikinti vaiką, tai sakė per tą patikrinimą, kurį turi praeiti, kad galėtum, juos ten morališkai taip sutrypė, kad ne tas žodis. Augina sėkmingai keturis vaikus, o pagal informaciją iš to patikrinimo jie yra neatsakingi, neadekvatūs, nepakankamai protingi ir visokie kitokie žmonės. Sakė nelinkėtų net savo priešui tokių patikrinimų. Tai matyt čia irgi laaaabai didelis stabdis.“

Laura: „Labai gera tema. Žinote, su vyru globojome gana problematiškus paauglius. Teko daug išgyventi, patirti, prisiklausyti kalbų, bet, jei manęs paklaustų, ar vėl globočiau, atsakyčiau: „taip“. Prieš imant globoti, dažniausiai kyla tokios mintys: ar sugebėsiu? Ar man to reikia? Ar mylėsiu? Ar nepadarys man žalos? Dažniausiai galvojame apie save, o ne apie vaikus. O jiems reikia, kas juos mylėtų, jiems padėtų, jais pasirūpintų. Ir nereikia galvoti, kad jie visada bus dėkingi, sakys: MYLIU, AČIŪ, ATSIPRAŠAU. Aš pati augau su savo tėvais ir ne visada laiku padėkojau, atsiprašiau, pasakiau, kad myliu, o norime, kad svetimi vaikai taip elgtųsi. Galvoju, kad reiktų reikalavimų kartelę nuleisti ir vaiką priimti ir mylėti tokį, koks jis yra, koks gimė, koks atėjo į šeimą. O po to pamatysite stebuklus. Man didžiausia padėka buvo tada, kai globotinis pareiškė, kad ieškos tokios žmonos kaip aš . Va taip.“

Vilma: „Manau, kad reikia skatinti socialinę visuomenės atsakomybę, savanorystę, kviesti žmones į dienos centrus, globos namus, leisti jiems prisiliesti prie tų vaikų. Per mano vienerius veiklos metus šioje srityje, prisilietę prie vaikų gyvenimo net keli žmonės panoro tapti globėjais. Ir tai ne dėl pinigų. Tai dėl to, kad kitaip nebegali – tie vaikai ir jų bėdos apsigyvena jų širdyse ir jie nori jiems padėti. Tai yra, randa savo pašaukimą. Tačiau be abejo atlygis, socialinės garantijos, ateities garantijos privalo būti. Ir – reikia labai daug dirbti su visuomene, su kaimynais, pedagogais, bendraamžių tėvais – su visa Lietuva reikia dirbti…“

Karina: „Vaikų auginimas – tai darbas. Tai jau suprato skandinavai ir ten laimės ir gerovės lygis aukščiausi pasaulyje. Gal jau baikim su tomis  „aukštosiomis materijomis“ apie tarnystes ir kitas nesąmones ir pradėkime dirbti? Dirbti savo ir savo vaikų gerovei, o tada atsiras vietos ir svetimam vaikui. Būtent tą ir daro Kaunas – dirba ir įdarbina tuos, kurie nori dirbti, o ne pasakoje su rožiniais vienaragiais gyventi.

Komentuoja  LEU lektorius, atestuotas GIMK  mokytojas,  įvaikintojas  Zigmas  Giedrimas.

Z. Giedrimą kalbino A. Bagočiūnienė

Gegužės pirmąją į kavinės „Lelija“ salę rinkosi maži ir dideli, mamos ir tėčiai (taip juos vadina globotiniai) su globojamaisiais vaikais. Renginį „Atverk širdies duris“ organizavo Širvintų rajono vaikų globėjų draugija....