Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 10 d. laikraščio „Širvis“ 19-ame šių metų numeryje.

Lankantis Jauniūnuose, dėmesį patraukė prie seniūnijos stovinčių automobilių eilė. Jaunos, smagios merginos krovėsi dėžes, maišelius į mašinų bagažines. Pasirodo, pataikiau tą dieną, kai dalijama Europos Sąjungos maisto parama nepasiturintiems asmenims. Neseniai į darbą teismo sprendimu grąžintas socialinio darbo organizatorius Kęstutis Gečys net sušilęs dėlioja maisto produktus į dėžes, rankines, maišus, o laukiančiųjų eilutė nemaža. Puikiai žmones pažįstantis K. Gečys atvykusiems automobiliais įsiūlo nugabenti maisto davinius ir kaimynams, kuriems sunkiau pasiekti seniūniją ir parsinešti didokus maisto paketus. Kiek mačiau, niekas neatsisakė nuvežti maisto kaimynams. Jauniūniečiai geranoriški. Šaunu. Kol suradau, ko man reikėjo seniūnijoje, netyčia įsibroviau į kelis kabinetus. Taip netikėtai aplankiau bedirbantį Kęstutį Gečį, kitame kabinete radau į dokumentų šūsnį įsigilinusį taip pat teismo sprendimu sugrąžintą Česlovą Grinį. O ko ieškau antrame seniūnijos aukšte, pasirodo, nėra. Čia dirbantys vyrai patarė ieškoti bibliotekoje. O čia vėl staigmena – bibliotekoje dirba dar viena darbuotoja, teismo sprendimu grąžinta į darbą, bibliotekininkė Danutė Jaglinska. Žodžiu, Jauniūnų seniūnijoje dirba sena komanda, išskyrus, seniūną. Galų gale bibliotekoje suradau ko ieškojau – visų sutiktų jauniūniečių minėtą krašto įdomiausią žmogų – Henriką Gridziušką. O bibliotekininkė D. Jaglinska Henriką man pristatė kaip patį aktyviausią skaitytoją. Gridziuška jau buvo išsirinkęs reikiamą knygą, todėl bibliotekoje galėjome pasikalbėti.

Henrikas vietinis. Šiuo metu gyvena name, pastatytame tėvų žemėje. Namo aplinka išpuoselėta. Šalia namo pasodinti penki riešutmedžiai: graikiniai, lazdyno. Kitų pavadinimo nežinau, tačiau kevalai panašūs į graikinio, tik vieno medžio riešutai juodos, o kito pilkai rudos spalvos. Riešutai skiriasi ne tik išvaizda, bet ir skoniu, tačiau ne tai svarbiausia. O ką gali apie save papasakoti šaunusis dviratininkas, kuris, anot paties Henriko, per metus nuvažiuoja iki 5 000 km dviračiu. Skaičius įspūdingas, tačiau, kai bibliotekininkė Danutė paskaičiavo, kasdien tereikia nuvažiuoti po 15 km ir bus toks kilometražas. Penkiolika kilometrų per dieną lyg ne tiek ir daug, lyg ir įmanoma tokį atstumą nuvažiuoti, tačiau tokių „užkietėjusių“ dviratininkų nelabai teko sutikti, o Henrikas žiemą vasarą dviratuku mina ten, kur jam reikia nuvykti.

Besimokydamas Šilutės amatų mokykloje, įgijo staliaus, dailidės, mūrininko, tinkuotojo specialybes. Po mokyklos baigimo, grįžo į savo kraštą ir anuomet buvusiame buitiniame kombinate staliumi atidirbo penkerius metus. Netgi buvo nuvykęs pas brolį į Lenkiją laimės išbandyti: ten padirbėjo buvusioje Geringo būstinėje Ščecine, uoste, chemijos gamykloje, tačiau namuose geriausia ir neilgai trukus keliautojas grįžo namo. Tuo metu Maišiagalos mokykloje, kurioje buvo dėstoma lietuvių, lenkų, rusų kalbomis, reikėjo darbų mokytojo. Pradėjus mokytojauti, teko ir pačiam dar papildomai mokytis, lankyti kursus. Vieni jų, pavyzdžiui, piešimo vyko net Klaipėdoje, tačiau Henrikui tai buvo ne prievolė, o malonumas, nes šis žmogus labai meniškos sielos. Jo drožinėtos rankšluostinės, baldai, dirbiniai iš gintaro ir metalo buvo demonstruojami parodose, viena jų 1980 m. vyko Raseiniuose. Už unikalius darbus H. Gridziuškai buvo suteiktas liaudies menininko vardas. Maišiagalos darbų mokytojas buvo įstojęs studijuoti fizikos į universitetą , tačiau mokslų nebaigė dėl mamos ligos, bet gautos žinios universitete labai pravertė mokykloje. Pedagoginis darbo stažas – dvidešimt šešeri metai. Daugelį mokinių prisimena mokytojas, o ir buvę jo mokiniai prisimena, kaip būdavo įdomu per dabų pamokas, kokių tik bandymų jie nedarydavo. Dabar, prisimindami juokiasi, o tada ne juokai buvo, kai mokytojui stebint bandymus atliko puikiai, o patiems savarankiškai darant sudegė, sugedo, susprogo… „Visko buvo, – šypsosi buvęs mokytojas. – Sugalvojom vandens slides iš polisterolo pasidaryti ir pasidarėm, tik jomis naudotis reikėjo išmokti, nes, jei tik ne taip įsitaisai, slidės virsta ir slidininkas vandeny, bet nieko, išmokom, o norinčių paslidinėti tokiomis slidėmis atsiginti negalėjom,“ – prisimena Henrikas. Gal būtų ilgiau mokytojavęs, tačiau 1986 m. balandžio 28 d. dirbo laukuose, lygino žemę, kaip tik tuo metu virš mūsų šalies buvo padidėjęs radioaktyvumas dėl Černobylio katastrofos. Jokios informacijos apie avariją Ukrainoje nebuvo, niekas pas mus nieko nežinojo. Tik po kurio laiko Henrikas suprato, kodėl tada staiga pakilo temperatūra,nieko negalėjo valgyti, o šuo kaip paklaikęs voliojosi ant žemės. Nesikreipė į gydytojus darbštuolis, pats gydėsi: pusę metų valgė tik duoną su aliejumi, svogūnais ir pomidorais. Ir kaip matau, šiuo metu sveikas, linksmas, energingas ir pilna galva idėjų. O tų idėjų nuo pat jaunystės. Dar senais, „kolchozo“, laikais, technikos jokios nebuvo, o jei reikia įdirbti savo žemės rėželį – bėk, prašyk valdžios, kad leistų suarti, nupjauti, suvežti – maža kokių darbų kaime yra. Sumanė Henrikas sukonstruoti traktoriuką. Ir pasidarė. Kelių motociklų panaudojo detales, kai ką pats suvirino, sukonstravo ir visai gerai pavyko. Tik va – nevalia. Uždraudė valdžia naudotis savadarbiu traktoriuku ir dar ačiū reikėjo sakyti, kad nesunaikino. Va dabar kūrybai laisvė. Nespėji stebėtis žmogaus išmone ir kūrybingumu: kieme Henrikas įsitaisė vasarinį dušą. Panaudojo gal dvidešimt vienetų penkių litrų plastmasinius butelius, juos  dar juodai nudažė, kad saulė stipriau kaitintų, pritaisė žarnas, nežinau, kokią dar gudrybę pritaikė – kai reikia, karštas vanduo (sako, karštomis dienomis įkaista iki 70 laipsnių) kyla į viršų, ir prauskis, nusireguliavęs tinkamą vandens temperatūrą. Va tvenkinukas dar ne toks, kokio nori šeimininkas , reikia nutiesti kitokį lieptą, o gal ir visą tiltą, atbėga gyvenvietės vaikai pažvejoti, lai jiems bus patogiau. Pamatytumėt Gridziuškos garažą, dirbtuves, visko pilna, tačiau visur pedantiška tvarka, visi įrankiai sudėti pagal „ūgį“, viskas po ranka, o kiek staklių ir prietaisų patobulinta arba paties padaryta. Namo balkono turėklams panaudotas sudedamosios lovelės aliuminis karkasas, gražiai atrodo, dažyti nereikia, o svarbiausia panaudotos antrinės žaliavos. Ir taip visur, kur tik galima, nereikalingam daiktui suteikiamas antrasis gyvenimas. Stebiesi žmogaus sumanumu. Pastaruoju metu Henrikas domisi magnetinio lauko įtaka žmogaus organizmui, liaudies medicina, jau daugeliui kaimynų padėjo atsikratyti kosulio, pataria, kaip maitintis, kad sumažėtų kraujo spaudimas; pataria, kaip išvengti ligų, griežtai nusistatęs prieš rūkymą. Šiuo metu pats jaučiasi sveikas ir jau aštuonerius metus nenaudoja jokių tablečių.

Nenuorama Henrikas Gridziuška bibliotekoje dažnas lankytojas, dar vis domisi, gilinasi, aiškinasi, ieško, skaito – vis dar ne viską žino. „Dar ką nors sukurs,“ – juokiasi bibliotekininkė D. Jaglinska. Lai tik kuria, sutariau su ponia Danute, kad apie Henriko naujus darbus praneš, bus proga vėl susitikti. Tad, tikiuosi, iki naujo susitikimo.

Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 10 d. laikraščio „Širvis“ 19-ame šių metų numeryje. Lankantis Jauniūnuose, dėmesį patraukė prie seniūnijos stovinčių automobilių eilė. Jaunos, smagios merginos krovėsi dėžes, maišelius į mašinų bagažines....