Pasidalink per Facebook!

Pirmoje dalyje rašėme apie neabejingus piliečius. Šioje – papasakosime apie organizacijas, kurios neliko abejingos ir padėjo jaunai šeimai bei savo veikla prisideda prie Lietuvos šeimų gerovės.

Visą paramą per nepilną parą surinko ir skyrė Ritos šeimai VšĮ „Ištiesk pagalbos ranką“, kurios direktorė Loreta Mickūnaitė. Ši organizacija išaugo iš „Facebook“ paskyroje prieš trejus metus, vasario 24 dieną, įkurtos iniciatyvinės grupės „Pagalba Visos Lietuvos Šeimoms“, kuri po metų veiklos peraugo į VŠĮ. Per tą laiką grupė sujungė net 15 677 narių. Atsirado bendraminčių visoje Lietuvoje, išvykusių į užsienio šalis tautiečių, neliekančių abejingais sunkiai besiverčiančioms šeimoms Lietuvoje. Ši organizacija yra suteikusi paramą Šalčininkų, Šiaulių, Telšių, Jurbarko, Raseinių, Kauno, Pasvalio, Kėdainių, Vilniaus, Jonavos, Skuodo, Prienų, Tauragės, Ukmergės, Panevėžio, Zarasų ir Širvintų rajono šeimoms. Visas vietoves, kuriose gyvena paramos sulaukę iš šios organizacijos, būtų sunku išvardinti.

„Prieš trejus metus, kai tik „Facebook“ tinklalapyje aktyviai pradėjome kurtis, tada buvo suteikta parama vienai nepilnametei mamai ir paramą perdavusios merginos užfiksavo nuotraukoje aplinką, kurioje gyvena jaunoji mama. Tas vaizdas mane pribloškė. Tada aš pamačiau, kad tai mergaitei reikia kur kas didesnės pagalbos… Taip pradėjome savo veiklą, kuri orientuota daugiau į mažesnius rajonus, atitolusius nuo didžiausių Lietuvos miestų. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje žmonės turi didesnių galimybių dirbti ir užsidirbti, todėl daugiausia paramos sulaukiame būtent iš tų miestų gyventojų, o va mažųjų rajonų gyventojai tokių galimybių turi mažiau, – apie VšĮ „Ištiesk pagalbos ranką“ veiklą pasakojo direktorė Loreta Mickūnaitė. – Mūsų organizacija glaudžiai bendradarbiauja su socialiniais darbuotojais, kitais specialistai, kurie turi galimybę stebėti paramos įsisavinimą. Jei mes paskelbiame paramos prašymą, vadinasi, tos paramos tikrai reikia.“

„Iš aukštų pareigūnų lūpų dažnai išgirstame, kaip svarbu uždaryti vaikų namus ir labai nedažnai išgirstame ką daryti, kad vaikai neprarastų savo šeimos. Tėvų praradimas sukelia vaikui didžiulį dvasinį skausmą, kuris vienokiu ar kitokiu būdu palieka pėdsaką jo pasąmonėje. Mūsų organizacija didžiausią dėmesį skiria būtent tam, kad sunkiai besiverčiančios šeimos, vieniši tėvai nesujaustų vieni, palikti ir dažniausiai smerkiami dėl jų praeityje pasirinkto gyvenimo būdo ar nenusisekusio šeimyninio gyvenimo. ŠPC „Lašelis“ dirba su šeimomis, kurios nori ne tik gauti, bet ir keistis. Absoliuti dauguma gaunančių materialinę paramą iš mūsų centro aktyviai dalyvauja savanoriškose veiklose, pozityvios tėvystės įgūdžių mokymuose, konsultuojasi su psichologe ir labai daug dėmesio skiria saviugdai – savęs auklėjimui. Esame arti tų šeimų, per dvejus mūsų veiklos metus tapome vienu bendru draugų ratu, dažnai pasiskambiname vieni kitiems, aplankome ir, atsiradus būtinybei, ieškome materialios pagalbos ar moralinio palaikymo. Motyvuoja šia veikla užsiimti sėkmingos istorijos. Kai išgirsti mamos pasakojimą, kad ji nesiima diržo, kai vaikas iškrečia eibių ir visada prisimena, ką girdėjusi per pozityvios tėvystės mokymus bei taiko įgytas žinias, nuteikia labai maloniai. Čia yra pats geriausias darbo įvertinimas,“ – apie ŠPC „Lašelis“ veiklą pasakoja pirmininko pavaduotoja Ingrida Barauskienė.

Prie tos skubios pagalbos Širvintose gyvenančiai šeimai taip pat prisidėjo ir Širvintų parapijos globos namai.

– Kodėl sulaukęs prašymo nedvejodamas sutikote?

– Sako, prašančiam duok. Visada yra lengviau duoti nei prašyti, juo labiau, kad prašyta ne kažko ypatingo, o tik ratų. Juokauju, prašyta buvo tik parvežti šeimai skirtą labdarą. Kadangi turime su kuo, todėl ir padėjome. Juk gera daryti gera. Puikiai įsivaizduoju situaciją, kai grįžti namo su kūdikiu ant rankų ir neturi elementariausių dalykų mažyliui auginti ir prižiūrėti. Žinoma, skeptikai pasakytų, kad ruoštis reikia iš anksto, nelaukti paskutinės minutės, kreiptis į įvairias instancijas pagalbos arba dar žaiuresnių atsakymų sulauktume: neturi sąlygų – neturėk vaikų. Nesiimu sverti, kas teisus, gyvenimą gyvename kiekvienas kaip mokame ir kaip suprantame. Tad mano galva, gali padėti, padėk, negali – vis tiek pasistenk bent geru žodžiu pagelbėti.

– Žinau, kad parapijos namai rūpinasi ne tik seneliais, juose prieglobstį randa ir parapijos šeimos centras, katachetės ruošia ketvirtokus Pirmajai Komunijai, kartais vyksta pozityvios tėvystės mokymai šeimoms ir Alfa kursai. Kokia Jūsų veikla? Ką Jūs manote, ar labai svarbi nevyriausybininkų ir tikinčiųjų bendra veikla vardan vieno – šeimos gerovės.

– Taip iš tiesų, esame globos namai, tad po mūsų stogu suranda namus ne tik pagyvenę žmonės, bet ir daug įvairių iniciatyvų, organizacijų, kultūros puoselėtojų.

Kai tik įsikėlėme į šiuos naujus namus 2015 m. liepos mėnesį, norėjosi, kad, jie būtų gyvi, kad juose gyvenimas nesustotų, o priešingai, vykstančios įvairios veiklos, ateinantys nauji žmonės mūsų gyvetojams praskaidrintų kasdienę rutiną. Štai žiūrėk, nuo pietų pirmadieniais–trečiadieniais klega Pirmajai Komunijai besiruošiantys vaikai. Antradienio vakarais renkasi dailę pamėgę žmonės tapyti, o ketvirtadienio vakarais Alfa kurse žmonės gilinasi į tikėjimo slėpinius. Sekmdienio popietę čia savo balsus lavina choras „Dermė“. O kur dar parapijos Šeimos centro veikla su jaunavedžiais, dėstomos paskaitos, įvairių mokyklų moksleivių apsilankymai, pozityvios tėvystės mokymai šeimoms ir pan.

Kaip nepasigirti tarptautinių svečių iš Europos Sąjungos šalių vizitais. Štai kartą mus užtvindė bene septynių valstybių savanoriai, kurie atrado bendrą kalbą su mūsų gyventojais. Net mergina iš Italijos sugebėjo įkalbėti senelį pasitrumpinti barzdą. Smagu, kad vyresni žmonės rūpi ir sulaukiame svečių.

Čia visiems atvertos durys, nesvarbu ar esi tikintis, ar ne, svarbiausia – bendrystė, santarvė ir įvairių kartų, veiklų sugyvenimas.

Mūsų gyventojai stebi, kai kurie dalyvauja, kad ir neaktyviai, choro repeticijose ar dailės užsiėmimuose. Su daugeliu susigyvenome ir tapome didele šeima, kai kuriuos mūsų gyventojus atvykusieji jau pažįsta ir vardais vadina. Manau, kad tokiu darbo būdu galime kur kas daugiau pasiekti, nei atskirai. Po vienu stogu verda gyvenimas, o darbas vardan vieno bendro tikslo skirtingais būdais, tikrai prisideda prie šeimos gerovės: mažesnieji mato senelius, turi galimybę pažinti kitą gyvenimo etapą, suaugusieji gali bendrauti su gyventojais kaip su savo tėvais. Svarbiausia – visiems ir vietos, ir veiklos pakanka.

Visada kviečiau ir kviečiu užsukti į mūsų namus pabendrauti, padiskutuoti. Pagaliau, gal turite puikią idėją ir nerandate bendraminčių, čia, globos namuose, jų rasite. O gal turite laisvo laiko, esate senjoras ar senjora, bet dar tikrai gebate ir norite veiklos, kviečiame užsukti, pasikalbėti su mūsų gyventojais, pasiūlyti kokią nors praktinę veiklą, na kad ir pavyzdžiui: megzti, nerti, lankstyti, drožti, auginti gėles ir pan. Smagu matyti gyventojų, ypač vienišų, akyse atsirandančią kibirkštėlę, kai juos kas nors aplanko.

Labai svarbu, kad būtų kuo daugiau tokių žmonių, kurie atranda prasmę darydami gerą darbą žodžiu, pavyzdžiu, o gal tiesiog, nusišypsoję.

Apie nevyriausybinių organizacijų pagalbos piliečiams naudą paprašėme pakomentuoti VO Gelbėkit Vaikus Širvintų struktūrinio padalinio pirmininkės Teklės Leiterės.

Pirmoje dalyje rašėme apie neabejingus piliečius. Šioje – papasakosime apie organizacijas, kurios neliko abejingos ir padėjo jaunai šeimai bei savo veikla prisideda prie Lietuvos šeimų gerovės. Visą paramą per nepilną...