Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas rugsėjo 19 d. laikraščio „Širvis“ 36-ame šių metų numeryje.

Mūsų rubrikoje jau teko kalbinti vieną dzūkaitę. Šiandieną pokalbis su Ramune Pauliukoniene, gimusia ir augusia Alytuje. Kaipgi ši dzūkų krašto dukra atrado Širvintas?

– Pirmiausia aš atradau ne Širvintas, o šaunų širvintiškį, – linksmai pradeda pasakojimą ponia Ramunė. – Studijuodama Klaipėdoje, susipažinau su vyresnio kurso studentu Gintaru Pauliukoniu. Kol baigėm studijas, spėjom ne tik susituokti, bet ir pirmagimį Kernių į pasaulį atvesti. Kadangi Gintaras gimtinėje buvo labai laukiamas, tai didelių svarstymų ir nebuvo, atvažiavom į Širvintas.

– Ir kokios po Dzūkijos ir pajūrio pasirodė Širvintos?

– Širvintos mane ne iš karto „prisijaukino“. Pradžia nebuvo lengva. Po atlapaširdžių dzūkelių širvintiškiai pasirodė uždaresni, labiau susikaustę, mažiau nuoširdūs. Gal ir būčiau panorusi išvažiuoti, bet patekau į nuostabią šeimą. Tokios šeimos, kaip Pauliukoniai, reikia paieškoti, tai puikūs, šilti žmonės. O ir darbe greitai prigijau.

– Kur pradėjote dirbti?

– Kadangi mano specialybė muzikos mokytoja, tai ir įsidarbinau Širvintų pirmoje vidurinėje mokykloje. Tada kaip tik pradėjo veiklą antroji vidurinė, vėliau pavadinta „Atžalynu“. Dauguma mokytojų perėjo į naująją mokyklą, o jų vieton atėjo gal dešimt jaunų pedagogų. Susibūrė labai šaunus kolektyvas. Užklasinio darbo organizatore čia dirbo Danutė Miliukienė, kurią pavadinčiau viena iš mano gyvenimo mokytojų.

– Kolektyve santykiai buvo puikūs. O kaip klostėsi darbas su vaikais?

– Buvau viena muzikos mokytoja. Pradžia lengva nebuvo. Vaikams atrodė, kad muzikos pamoka – tai laikas, kai gali užbaigti namų darbus ar netgi suvalgyti bandelę su kefyru. Taisyklingo dainavimo pradmenų vaikai beveik neturėjo, teko daug paplušėti, kad mokykla uždainuotų. Studijuodami mes su vyru sukaupėme gausią klasikinės muzikos plokštelių kolekciją. Atnešdavau jų į pamokas. Muzikos klausymosi valandėlė mokiniams tebuvo pasiplepėjimo laikas. Bet ilgainiui pavyko susitvarkyti ir muzikos pamokos vykdavo taip, kaip priklauso.

Darbo buvo tikrai daug. Susibūrė du folkloro ansambliai: jaunesnių ir vyresnių klasių. Dalyvaudavom apžiūrose, koncertuodavom mokyklose. Su jaunesniaisiais mokiniais paruošėme puikią programą Velykų tema, ją pristatėme ne vienoje mokykloje. Įstrigo koncertas Čiobiškio spec. mokykloje. Tenykščiai vaikai klausėsi mūsų su tokiu dėmesiu, kokio iš jų tikrai nesitikėjom.

Mokykla turėjo tris chorus: spaliukų, pionierių bei merginų. Chorų reikėjo, nes tada vykdavo rajoninės Dainų šventės, ten jungtinis rajono choras visą Puorių šilo estradą užpildydavo.

Pati dabar stebiuosi, kaip viską suspėdavau. Be minėtų veiklų dar ir auklėjamąją klasę turėjau. Tiesa, auklėtoja nelabai nuo auklėtinių skyrėsi. Atsimenu, nuvažiavom į kolūkį bulvių kasti, o brigadininkas klausia: „Ar vaikai šį kartą be mokytojos atvažiavot?“ Tai buvo visiems juoko (šypsosi). Planavom ir sustiprintą muzikos klasę ateityje įsteigti. Dirbau dar ir muzikos mokykloje, mokiau solfedžio ir chorinio dainavimo. Jei ne vyro šeimos pagalba, tai tikrai būtų buvę nelengva. Mažasis Kernius taip ir užaugo: tai su mama darbe būdamas, tai promočiutės Janinos Grinienės prižiūrimas.

Nors darbe buvo ką veikti, norėjosi kažko daugiau. Nuo pirmųjų Širvintose gyvenimo dienų įsiliejau į šeimyninį Pauliukonių ansamblį, vėliau – susibūrė dainuojamosios poezijos grupė. Joje dalyvavom mudu su Gintaru, Dalia Kunevičienė ir Saulius Paunksnis. 1987 metais ši grupė dalyvavo populiariame konkurse „Vilniaus bokštai“ ir tapo ten laureatais. Susimąstėm, kaip paįvairinti pasirodymą laureatų koncerte Sporto rūmuose. Kreipėmės pagalbos į studijų laikų pažįstamą dainininką Stepą Janušką. Jis mielai sutiko padėti, tad važiavom į Klaipėdą, repetavom su ansambliu „Studija“. Smagu tuos laikus prisiminti.

Prie dainuojamosios poezijos grupės vėliau prisijungė Vilhelmas Keliuotis. Jis vienu metu stovėjo prie kultūrinės rajono veiklos vairo. Tai buvo labai smagus laikotarpis. Įsiminė bardų festivalis Kernavėje su pačiu Virgiu Stakėnu priešakyje. Gaila, kad renginys netapo tradiciniu. O dainuojamosios poezijos grupė ilgainiui transformavosi į grupę „Jums“, prie jos kartais prisijungdavo ir Gintaro sesuo Jurga Sarpauskienė, Raimondas ir Linas Petuškos. Beje, „Jums“ dalyvavo „Baltijos kelio“ dainų konkurse. Laureate daina netapo, bet eteryje skambėjo. Dažniausiai repetuodavom namuose. Štai kaip tai maždaug atrodė: padainuoju savo partiją ir bėgu prie viryklės puodų pamaišyti. Aplinkui žaidžia vaikai. Štai taip tuomet gyvenom.

– Kiek laiko dirbote mokykloje?

– Penkerius metus. 1990 metais prie tuometinio Pasų stalo buvo kuriamas Vizų ir registracijos skyrius. Reikėjo žmogaus, mokančio prancūzų kalbą. Kadangi aš jos mokiausi mokykloje, mane pradėjo kalbinti ten dirbti. Įkalbėjo.

– Negirdžiu balse entuziazmo…

– Jo ir nebuvo. Po mokyklos darbas Vizų skyriuje atrodė lėtas ir ramus. Buvo nuobodu ir neįdomu. Kurį laiką iš įpročio kojos pačios suko į mokyklą. Tik prie knygyno apsižiūrėdavau, kad einu ne ten ir grįždavau atgal. Kai, prasidėjus reformai, Vizų skyrių panaikino, visai neliūdėjau ir planavau grįžti mokytojauti. Bet vadovybė priprašė imtis darbo su nepilnamečiais. Vėlgi, mano kandidatūra tiko, nes turėjau pedagoginę kvalifikaciją. Sutikau ir nesigailėjau, darbas Nepilnamečių inspekcijoje buvo įdomus, nors ir sudėtingas. Puikus patarėjas ir padėjėjas buvo kolega Kęstutis Urbonavičius. Tuo pačiu metu kūrėsi ir Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Daug bendradarbiavom su jos vadove Ramune Vidmantiene. Laikotarpis buvo sudėtingas, ypač kaimuose. Po Nepriklausomybės paskelbimo griuvo kolūkiai, prasidėjo bedarbystė, girtuoklystės. Kartais matydavom tokį skurdą ir netvarką, kad tiesiog rankos nusvirdavo. Visoks tas darbas buvo: ir labdaros tekdavo ieškoti, ir sėklų nuvežti bei pamokyti, kaip susikasti lysvę ir išsiauginti daržovių. Kartais atsitiktinė mintis ar idėja virsdavo puikiu projektu. Pavyzdžiui…

Vieno policijos reido metu Kalnalaukio gatvės viename bendrabučių pamatėme apleistas patalpas, kurias lyg ir parduoti ketino. Kreipėmės į Savivaldybę, siūlydami jas skirti tuomet besikuriančiam Vaikų dienos centui. Mus išgirdo, patalpas skyrė. Centras, vadovaujamas Elenos Petkūnienės, tuo metu buvo labai reikalingas ir darė tikrai reikšmingus darbus. Toks jis liko ir iki dabar – naudingas ir reikalingas, tiek vaikams, tiek ir tėvams.

– Bet ir darbą su nepilnamečiais palikote?

– 1992 metais visiškai atsitiktinai įstojau į Policijos akademiją.

– ???

– Tikrai visiškai atsitiktinai (juokiasi). Važiavau darbo reikalais su kolegomis į Vilnių. Jie, pasirodo, vežė dokumentus neakivaizdinėms studijoms. Juokaudama pasiūliau prie jų prisidėti ir kartu pateikti savo dokumentus. Padariau ir pamiršau, o po kurio laiko gavau kvietimą į sesiją. Teko kibti į mokslus. O jie buvo įdomūs, dirbo puikūs dėstytojai, profesoriai, vadovėlių autoriai. Nė nepajutau, kaip baigiau ir bakalaurą, ir magistrą, taigi galiu didžiuotis trimis aukštojo mokslo diplomais (šypsosi).

Po akademijos bakalauro baigimo mane paskyrė į Kvotos grupę skyrių, tapau bylų tyrėja. Dirbome dviese, paeiliui tekdavo budėti. Tai reiškė, kad budėjimo savaitę tave gali bet kada iškviesti įvykio tirti. Vėliau tapau tardytoja, Tardymo skyriaus viršininke, o vėliau, po eilinės reformos – Kriminalinės policijos skyriaus viršininke. Darbas čia buvo sunkus, bet įdomus. Labai puikus kolektyvas, galėjau kiekvienu jo nariu pasitikėti.

– Bet tarnybą palikote?

– Po dvidešimties tarnybos metų išėjau iš policijos, tapau pensininke. Tai įvyko 2010 metais.

– Juk galėjote dar dirbti?

– Darbą sutrikdydavo nuolatinės reformos, pokyčiai, kurie tik sujaukdavo ir apsunkindavo darbą. Be to, atėjo laikas grąžinti skolą šeimai. O ji susikaupė tikrai solidi, – šypsosi Ramunė Pauliukonienė.

– Ir ką veikia pensininkė Ramunė?

– Veiklos yra daug. Dalyvauju Širvintų miesto bendruomenės veikloje. Dainuoju chore „Dermė“, esu jo prezidentė. Drauge su valdybos pirmininke, ilgamete muzikinės veiklos bendražyge Dalia Kunevičiene sprendžiame įvairius organizacinius reikalus. Traukia ir kitokios meno rūšys. Mokiausi Meno mokykloje dailės suaugusiųjų skyriuje, pamokos vykdavo vakarais, tai piešdavau kartu su anūke, kurią tuomet tekdavo prižiūrėti. Kurį laiką šokau rytietiškus šokius kolektyve „Laumenė“. Vėliau teko padaryti pertrauką, o dabar aš jau labai atsilikusi, jos labai jau pažengusios, nebeišeina grįžti, – apgailestauja Ramunė. – Dailės vis nepamirštu, patinka ir skiautiniai, ir vėliniai, tik viskam laiko trūksta.

– Meninius polinkius paveldėjo ir jūsų sūnūs?

– Taip, tik tie polinkiai skirtingi. Vyresnysis, Kernius, mokykloje domėjosi daile, dabar dirba fotografijos ir medijų srityje. Jis dovanojo mums tris anūkus, kad seneliams nebūtų nuobodu (juokiasi).

Jaunesnysis, Ugnius, nuo mažens buvo tiesiog lipte prilipęs prie fortepijono. Muzikos mokyklą jis pradėjo lankyti dar būdamas darželinukas ir pats vienas nueidavo ir pareidavo iš pamokų. Šiandieną mudu su Gintaru turbūt būtume pavadinti neatsakingais tėvais ir gal net nubausti (šypsosi).

Ugnius jau baigė studijas Anglijoje, ten gyvena ir koncertuoja, dirba pedagoginį darbą. Dažnai grįžta į Lietuvą, nes čia turi įvairių projektų. Jis dalyvauja Trakų pilies menės fortepijoninio kvarteto „Confero“ veikloje. Šį kolektyvą sudaro vienas prancūzas ir trys lietuviai, gyvenantys ir koncertuojantys užsienyje.

– Tai Širvintos tapo savu kraštu?

– Dabar jau vadinu save širvintiške. Širvintų kraštas turi garbingą ir garsią istoriją, bet liūdina ir stebina tai, kiek mažai dėmesio jai skiria tikrieji širvintiškiai, kurie čia gimė ir augo. Bene vienintelis rajonas neturi savo krašto muziejaus, vietos, kurioje būtų sudėta istorinė atmintis, prieinama kiekvienam, tiek vietiniam tiek ir svečiui. Žmonės, menantys tikrus įvykius, pamažu išeina Anapilin, jų sukaupti archyvai ir eksponatai dūlėja palėpėse.

Su vyru Gintaru mėgstame pakeliauti po Lietuvos miestelius ir džiugu, kad dažname jų randame muziejų, sužinome įdomių dalykų. Širvintoms to labai stinga. Reikėtų daugiau atsigręžti į praeitį, žinoti savo šaknis, atrasti savo tapatybę.

– Dėkoju Jums už nuoširdų ir įdomų pokalbį. Ačiū, kad esate žiburiu ir, kaip Šventajame Rašte rašoma, druska mūsų krašte. Redakcijos vardu linkiu Jums kūrybingo polėkio.

Straipsnis buvo išspausdintas rugsėjo 19 d. laikraščio „Širvis“ 36-ame šių metų numeryje. Mūsų rubrikoje jau teko kalbinti vieną dzūkaitę. Šiandieną pokalbis su Ramune Pauliukoniene, gimusia ir augusia Alytuje. Kaipgi ši dzūkų krašto...