Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas balandžio 11 d. laikraščio „Širvis“ 14-ame šių metų numeryje.

Prieš kiekvienas šventes eilinį kartą įsitikinu: kad ir kiek bedejuotume dėl mažų atlyginimų ir didelių kainų, perkame produktus tokiais kiekiais, kad, atrodo, ruošiamės ne 2–3 dienų šventei, o keletą mėnesių gyventi be parduotuvių ir nepildydami atsargų. Toks lietuviško gyvenimo fenomenas. Bet yra ir kitas fenomenas: labdaros organizacijos nuolat bėdoja apie alkstančius ir skurstančius, organizuoja paramos akcijas ir rinkliavas, bet ne visada sugeba paimti tai, kas siūloma ir atiduodama veltui, tik imkite ir naudokitės.

Neseniai kaimynas įsidarbino žinomoje rajono įmonėje, užsiimančioje pasenusio maisto perdirbimu. Paklaustas, kaip sekasi naujame darbe, jis nesiskundė, bet sakė, nežinąs, ar ilgai ten dirbs, ar ilgai jo nervai atlaikys vaizdą, kaip perdirbimui eina didžiuliai kiekiai tikrai dar kokybiško ir tinkamo vartoti maisto. „Gal pusės tų produktų nesu nei pirkęs, nei ragavęs, – teigia vyras. – Dešros, sūriai, jūrų gėrybės, žuvis, mėsos gaminiai, tortai, pyragai. O kiek puikiausios duonos! Negi vienintelis kelias išmesti tokį maistą, kai sunkiai besiverčiančios šeimos būtų už jį dėkingos. Negi prekybos centrams taip patogiau?“

Betgi prekybos centrai mielu noru bendradarbiautų su labdaros organizacijų atstovais, atiduotų besibaigiančio galiojimo produktus, bet nėra kam jų… paimti. Taisyklės griežtos, bet kas, susigalvojęs neateis ir nepaims produktų. Vieno prekybos centro vadovas siūlė savo paslaugas, ieškojo norinčių tarpininkauti. Deja… Rajone veikiantys paramos centrai patys tartis su prekybininkais negali, tai įmanoma tik per „Maisto banko“ organizaciją. „Maisto bankas“ tyli, tad maistas ir toliau keliauja perdirbimui. Pasirodo, patys prekybininkai irgi negali imtis produktų dalinimo, reikia įgalioto tarpininko, turinčio sandėlius, transportą, pritaikytą produktų vežiojimui, ir panašiai. Gal „Maisto bankas“ jau nebepajėgia imtis didesnio produktų kiekio skirstymo, todėl ir neina į kalbas? Kalbinta labdaros ir paramos fondo vadovė neatmeta tokios priežasties. Pasak jos, reikalavimai griežti, baiminamasi, kad vartotojai neapsinuodytų, todėl ir neleidžia tartis bet kam. Moteriai apmaudu, kad jos globojamos šeimos netenka progos papildyti šeimos racioną, o prekybininkai – paremti skurstančias šeimas.

Suprantama, niekas nenori, kad procesas taptų nekontroliuojamu ir varguoliai maitintųsi trečiarūšėmis atliekomis. Bet ar ne per griežti tie reikalavimai? Kodėl socialiai remtini asmenys negalėtų nurodytu laiku patys ateiti į parduotuvę ir pasirinkti norimų prekių? Nebereikėtų tarpininkų, vežiojimo iš vietos į vietą, produktų kelias iki vartotojų sutrumpėtų kelis kartus. Kas, jei ne mes patys, geriausiai žinom, kas mums tinka ir patinka, negi savo noru nešimės namo niekalą ir juo gardžiuosimės? Tikra kvailystė.

Anksčiau teko girdėti, kad kitas prekybos centras, turintis ilgametę bendravimo su „Maisto banko“ organizacija patirtį, nevengdavo varguoliams skirti tikrai labai jau prastos kokybės produktų, todėl kai kurios labdaros organizacijos nutraukė bendradarbiavimą. Dabar siūlomi geros kokybės produktai, yra norinčių juos gauti, bet nėra galinčių tarpininkauti. Tai gal sistema kažkur šlubuoja ir reikia imtis rimtų permainų? Šiandien leidžiam prekybininkams atsikratyti kokybiškais produktais, rytoj organizuosim naują paramos akciją ir prašysim aukoti skurstantiems. Gal prieš prašydami aukoti, išbandykime visas galimybes, palikdami tai kraštutiniam atvejui? Šiandien maisto yra, tai sudarykim galimybę jį gauti ir laiku suvartoti.

Straipsnis buvo išspausdintas balandžio 11 d. laikraščio „Širvis“ 14-ame šių metų numeryje. Prieš kiekvienas šventes eilinį kartą įsitikinu: kad ir kiek bedejuotume dėl mažų atlyginimų ir didelių kainų, perkame produktus tokiais kiekiais,...