Pasidalink per Facebook!

Gruodžio 5 d. – Tarptautinė savanorių diena. Šia proga atkreipiame dėmesį į šalia gyvenančius žmones, kurie jautriai reaguoja į aplinkoje esančius sunkumus ir telkiasi į būrį tai spręsti. Pasmalsavome, ką apie savo savanorystę gali papasakoti Musninkų vaikų dienos centro „Aitvarai“ ir jaunimo erdvės „Pakeliui“ savanoriai.

ERIKA KAŠTALJONAVAITĖ. Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos, 10 klasės mokinė.

Man yra 16 metų, tačiau savanoriauju jau 4-erius metus. Tai trumpalaikės savanorystės Musninkų vaikų dienos centre, į kurias įsitraukiau, nes esu smalsus, bendraujantis, kūrybingas, visko patirti norintis žmogus. Man patinka savo laisvą laiką leisti su vaikais, perduoti savo žinomas žinias, patirtį kitiems. Bendravimas reikalingas kaip oras, kuriuo kvėpuojame, be šio dalyko neįsivaizduoju savo gyvenimo. Esu spontaniška, aktyvi, reikli, įsitraukiu į įvairią visuomeninę veiklą. Dalyvauju mainų projektuose, koncertuoju, lankau senyvo amžiaus žmones ir stengiuosi suteikt jų gyvenimui nors šiek tiek daugiau margesnių atspalvių.

Kadangi man visur viskas įdomu, taip ir prisijungiau prie Musninkų vaikų dienos centro kolektyvo. Pačioje pradžioje buvau eilinis dalyvis, kuris leidžia savo laisvą laiką su draugais centro patalpose ir dalyvauja programose. Vėliau po truputį ėmiau siūlyti savo mintis, idėjas, kaip galima paįvairinti centro veiklą. Nuo to laiko vadovai man ir keliems vyresniems mokiniams suteikė vadoviukų pareigas. Padėdavau daryti vaikams namų darbus, sugalvodavau įdomesnės sportinės veiklos, išmokydavau naujų žaidimų. Taip pat plaudavau indus, gamindavau, rengdavau narių gimtadienius, diskotekas ir panašias veiklas. Ir iš tiesų vėliau supratau, kad tai, ką dabar pradėjau, negaliu mesti, negaliu tuo neužsiimti, nes tai mane savotiškai traukia.

Taip pat savanoriauju ne tik vaikų dienos centre, bet ir tokiose akcijose kaip „Maisto bankas“. Tai tikrai įdomi, labdaringa veikla, nuo kurios viduje jautiesi nuostabiai, nes žinai, kad tai, ką tu darai, pradžiugins kitą. Mes tokia akcija parodome, kad esame tolerantiški ir užjaučiantys žmones, kurie moka pagalvoti apie kitus. Juk ne visi turi tiek pinigėlių, kad galėtų nusipirkti net tos pačios duonos. Manau, kad reikia tokią savanorišką veikla rodyti kitiems, būti pavyzdžiu.

IEVA VAITKEVIČA. Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos socialinė pedagogė. Musninkų vaikų dienos centro viena iš įkūrėjų. Šiuo metu savanoriškais pagrindais vadovauja Musninkų vaikų dienos centro projektui.

Kas įkvėpė, paskatino sukurti tokią organizaciją kaip vaikų dienos centras?

Manau, kad tai gera vieta vaikams praleisti laisvalaikį, pagalba šeimoms. Paskatino draugai – Birutė ir Gintautas Sakalauskai. Jie turėjo nemažai patirties šioje srityje ir pamatę vaikų dienos centro poreikį Musninkų apylinkėse, pakvietė kartu imtis dienos centro kūrimo. Žingsnis po žingsnio parašėme projektą, kuris buvo patvirtintas. Kada centrą pradėjo lankyti vaikai, iki galo įsitikinau, kad tokios organizacijos tikrai reikia.

Kuo užsiimate gyvenime? 

Šiuo metu mano gyvenimas išties aktyvus. Dirbu socialine pedagoge Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijoje. Dalyvauju saviveikloje: Kernavės folkloro ansamblyje „Medgrinda“ bei tautinių šokių kolektyve „Viesula“. Visuomeniniais pagrindais pirmininkauju asociacijai „Musninkų socialinės iniciatyvos“. Ši organizacija bendradarbiaujant su VšĮ „Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centras“ įgyvendina Musninkų vaikų dienos centro projektą. Dienos centre jau nebedirbu, tačiau savanoriškai koordinuoju ir administruoju dienos centro projektą. Savanoriška veikla suteikia galimybę prisidėti prie prasmingų, reikalingų darbų, tiek, kiek tuo metu esi pasiruošęs tam skirti laiko.

Kas jums yra gyvenimo džiaugsmai?

Gyvenimo džiaugsmai? Manau, kad, nepaisant sunkumų, gyvenimas yra gražus. Mano gyvenime yra daug džiaugsmų – artimieji, draugai, kelionės, knygos, daržas, rankdarbiai, šokiai, galimybė gyventi gamtoje, užsiimti mėgstama veikla. Ir Musninkų vaikų dienos centras yra vienas iš mano džiaugsmų.

GINTAUTAS SAKALAUSKAS. Teisininkas, kriminologas, Teisės instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, Vilniaus universiteto lektorius. Musninkų vaikų dienos centro vienas iš įkūrėjų. Centre savanoriauja nuo įkūrimo pradžios.

Kaip asmeniškai Jūs suprantate žodį „savanoris“, „savanorystė“?

Žodis „savanoris“ mane pirmiausia skatina galvoti apie dvi situacijas, kuriose jis įgyja šiek tiek skirtingą prasmę, turiu mintyje karo ir taikos situacijas. Karo atveju savanoris yra tas, kuris eina ginti savo šalį. Vargu, ar Lietuva 1918 m. būtų išsaugojusi Nepriklausomybę, jei ne gausios savanorių pajėgos, daugiausia suformuotos iš paprastų kaimo žmonių. Iš nedidelio Vindeikių kaimo, kuriame šiuo metu gyvenu, anuomet ginti jaunos valstybės išėjo net 9 savanoriai. Lygiai taip pat gausybė savanorių buvo pasiryžę ginti Nepriklausomybę 1991-aisiais, vienas jų, mano bendrapavardis Artūras, žuvo prie Seimo. Lygiai taip pat daug savanorių šiuo metu gina savo šalį nuo agresijos Rytų Ukrainoje ar Sirijoje. Tai čia karinė pusė. Bet taikos metais savanoriai ir savanorės yra tie ir tos, kurie ir kurios neatlygintinai veikia socialinėje ar švietimo srityje, padeda organizuoti renginius, stovyklas, padeda žmonėms (vaikams, pabėgėliams, pagyvenusiems, kaliniams, aukoms, benamiams ir pan.), saugo ir globoja pamestus gyvūnus, rūpinasi viešomis erdvėmis, neatlygintinai dalyvauja įvairiuose projektuose, kurių tikslas yra kurti bendrą gėrį. Tai taip aš suprantu savanorystę.

Ką veikiate gyvenime?

Daug rašau, daug skaitau, daug pasakoju, daug keliauju ir miegu.

Koks yra Jūsų hobis?

Bendravimo džiaugsmas ir žmonių pažinimas. Man tai yra puiki galimybė susipažinti su aplink gyvenančiais jaunais žmonėmis, nes jei tokios galimybės nebūtų, mes prasilenktume gyvenimo kasdienybėje. Man smalsu sužinoti, kuo jauni žmonės gyvena, jų džiaugsmus ir rūpesčius, smagu sveikintis susitikus, matyti, kaip jie auga, bręsta, susiduria su sunkumais ir juos įveikia, linksminasi, liūdi, pyksta, svajoja. Savanoriaudamas ir padėdamas jiems paprastais dalykais, aš taip pat galiu visame tame dalyvauti ir tai yra man labai įdomu ir svarbu.

Kas Jus džiugina savanorystėje?

Tai yra iš(si)laisvinimas. Darai viską be jokio materialaus atlygio, bet darai būtent tai, ką nori ir darai kitiems, ne sau. Suteikta pagalba, parama, kažkoks materialus ar idėjinis indėlis grįžta vidiniu pasitenkinimu, kai pamatai, kad to indėlio tikrai reikėjo ir jis kažkam kitam buvo naudingas. Džiugina tai, kad gali susitikti daug įvairių žmonių, išgyventi skirtingas situacijas, patirti netikėtus įspūdžius, susipažinti su kitais, kažkiek labiau pažinti ir pats save.

Kas džiugina Jus gyvenime?

Kaip dainuoja Borisas Grebenščikovas, „..kada tai, ką mes padarėme, be liūdesio išeis iš mūsų rankų, tai yra džiaugsmo diena…“ Labai sunku negalvoti vien apie save, nesureikšminti savo darbo, patirčių, įspūdžių, minčių, gyvenimo…, bet kai tai pavyksta, tai yra džiaugsmo diena.

Papasakokite apie savo savanorystę?

Aš buvau įmestas į ją kaip musė į barščius vos tik pabaigęs 12 klasių. Su Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos vaikais išvažiavome į stovyklą, buvome šeši vadovai, ką tik baigę mokyklą, ir viena mokytoja. Nuo šios stovyklos prasidėjo mano daugiau kaip 14 metų trukusi savanorystė šioje parapijoje. Tai nebuvo vien tik „atiduotas“ laikas ir energija, per stovyklas, seminarus, keliones, išvykas, bendrą veiklą su įvairiais žmonėmis, jų grupėmis ir komandomis aš išmokau ir patyriau begalę gražių ir įdomių dalykų, kurie ligi šiol man yra labai svarbūs, taip pat ir mano darbe. Labai džiaugiuosi, kad dabar tokių pačių savanorystės galimybių yra Musninkuose jaunimo veikloje. O čia ji prasidėjo nuo vaikų dienos centro projekto rašymo 2013 metų pradžioje ir bendrabučio patalpų tvarkymo. Tuomet dalis vaikų tame bendrabutyje dar gyveno. Iš vienos įmonės gavome dažų likučių ir pradėjome dažyti sienas. Aš tų vaikų tada dar visiškai nepažinojau, bet jiems buvo labai smalsu, kas čia vyksta, vis kaišiodavo nosis, aš juos pakalbindavau. Pirmą vakarą man išeinant vienas paklausė, „Kada ateisit vėl”? Supratau, kad jiems ten labai nuobodu ir bet koks netikėtas nutikimas jiems yra didelis įvykis, o juk jam sukurti reikia tiek nedaug – pakalbinti, kažką parodyti, kartu pažaisti… Taip aš į šią veiklą įsitraukiau. Įsikūrus vaikų dienos centrui, viena didžiausių problemų buvo vaikų vežiojimas namo, todėl dažnai juos vežiodavau. Man tai buvo labai įdomu, nes prisiklausiau visokiausių istorijų ir naujienų, visas maršrutas galėdavo sudaryti ir 60 kilometrų, tai užimdavo nemažai laiko ir jis buvo kupinas susitikimų… Padėdavau ir tebepadedu per išvykas, šventes, stovyklose. Kadangi dažnai būnu Vilniuje, tai atvežu maisto iš „Maisto banko“, nuvežu ir parvežu kokius dokumentus. Kai matai tame prasmę ir žinai, kam to reikia, tai tikrai darai su malonumu.

AUDRONĖ JANUŠAUSKIENĖ. Musninkų gimnazijos pavaduotoja.

Kaip apibūdintumėte žodį „savanoris“?

Žodį „savanoris“ sieju su pagalbos teikimu – einu ten, kur reikalinga pagalba, parama.

Papasakokite savo savanorišką veiklą vaikų dienos centre.

Šią vasarą dvi dienas dirbau vaikų dienos centre: gaminau maistą stovyklautojams. Širdis džiaugiasi, kai padarai gerą darbą. Taip pat manau, kad savanoriaudami daromės jautresni kito skausmui, nepritekliui, ugdome atjautą, geranoriškumą, supratingumą.

Kas Jus džiugina gyvenime?

Gyvenime man labai svarbi šeima, žmonių santykiai, jei šeimoje ir aplinkoje vyrauja gražus bendravimas, tai ir yra džiaugsmas.

ARIFAS ISIL. Vadybos studentas, gimė ir gyvena Turkijoje. 2015 m. šešis mėnesius savanoriavo Musninkų kaimo bendruomenėje, o taip pat Vaikų dienos centre ir jaunimo erdvėje.

Dalį savo laiko ir jėgų paskyrėte savanorystei Musninkuose. Kas Jums iš to?

Per savo savanorystės laikotarpį susipažinau su įdomiais žmonėmis, kurie dabar yra mano draugai. Keliavau per Lietuvą, padėjau viskuo, kuo tik galėjau. Ir taip pat per tuos šešis mėnesius labai daug žaidžiau tinklinį.

Papasakokite apie savo savanorystę?

Tai buvo mano pirmoji savanorystės patirtis. Ir manau, kad tai buvo kažkas baisaus, nes neįgyvendinau tai, ko norėjau. Lietuvoje aš išmokau daug prasmingų dalykų, kuriuos pritaikau Turkijoje. Esu aktyvus, moku bendrauti su vaikais, padėti kitiems. Bet Musninkuose aš nieko prasmingo nenuveikiau, palyginti su tuo, ką aš darau savo šalyje. Nemanau, kad Vaikų dienos centro vaikai išmoko kažko iš manęs.

(Čia leisim sau nesutikti su savanoriu, nes vaikai labai nuoširdžiai ir džiaugsmingai mena kartu su savanoriais praleistą laiką.)

Kokios patirties įgavote savanoriaudamas?

Išmokau būti savanoriu ir būti dėmesingu kiekvienam. Išmokau, jog kiekvienas gali daryti kažką prasminga, kai yra kitų palaikomas.

OZGUN TURKMEN. Informacinių technologijų studentas, gimė ir gyvena Turkijoje. 2015 m. šešis mėnesius savanoriavo Musninkų kaimo bendruomenėje, o taip pat Vaikų dienos centre ir jaunimo erdvėje.

Papasakokite apie savo savanorystę?

Vaikai mėgsta susipažinti su kitokiais nei jie. Ypač kai tu esi kitatautis. Vaikai tave myli, jei moki suprasti ir užsiimti su jais. Tiesą sakant, vaikai yra pavargę nuo nuolatinės rutinos, bet kai šalia jų yra savanoris, jie nori bendravimo, žinių. Vaikai nori pažinti kitas kultūras. Taip pat gali lavinti savo anglų kalbos įgūdžius.

Dalį savo laiko ir jėgų paskyrėte savanorystei Musninkuose. Kas Jums iš to?

Padėdavau seniems žmonėms, padėdavau vaikams daryti anglų kalbos namų darbus, taip pat rengiau kultūrų vakarus. Kai padarai kažką laimingą ir viduje jautiesi geriau. Turėti naujų draugų sukelia daug džiaugsmo.

Kokios patirties įgavote savanoriaudamas?

Išmokau, kaip savanoriavimas gali padaryti mane laimingą. Susipažinau su skirtingomis kultūromis, išmokau nemažai lietuviškų žodžių. Gyvenau šešis mėnesius Lietuvoje ir aš pats sau gaminau maistą, išmokau, kaip leisti laiką su vaikais. Taip pat patobulinau ir anglų kalbos žinias. Lietuvoje praleidau tikrai gerą laiką. Lietuva tikrai tolerantiška šalis.

Pakalbinti spėjome toli gražu ne visus savanorius. Bendradarbiaujant su Musninkų kaimo bendruomene ir šiais metais turėjome tarptautinių savanorių iš Turkijos –Cengiz Icen ir Turgut Bozkurt. Praėjusiais metais vaikams sportinius ir gitaros grojimo užsiėmimus vedė Vytautas Striška. Šiais metais stovykloje savanoriavo ir šiuo metu Gerosios patirties būrelį veda Laurynas Kavoliukas. Negalime nepaminėti ir kitų savanoriškai nusiteikusių Dienos centro draugų: su meile vaikams maistą gaminančios, žolelių naudos žinovės Mildos Kalinauskienės, stovyklos olimpiados organizatoriaus Audriaus Jakučio, vakarų su gitara organizatoriaus Lino Juškevičiaus, Arūno Vaitkevičiaus. Ir jau nežinia, kur padėti tašką ir nustoti vardinti. Nes galvoje dar visas būrys kitų pagalbininkų, taip pat žmonių, gerokai viršijusių savo pareigų ribas darbe ir darančių viską, kad tik visuomenėje būtų geriau.

Sveikiname Tarptautinės savanorių dienos proga kiekvieną esamą, buvusį ar būsimą savanorį, kiekvieną geradarį ir kiekvieną žmogų, kuris pasiryžęs nors kažką neatlygintino nuveikti visuomenės labui. Savanorių sparčiai daugėja ne tik Musninkuose, bet ir visoje Lietuvoje, visame Pasaulyje. Nebūkite abejingi kitiems, nes viską, ką darome, turi prasmę, nors ją ir ne visada sugebame išvysti iš karto.

Musninkų vaikų dienos centro ir atviros jaunimo erdvės veiklas finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Širvintų rajono savivaldybės administracija bei privatūs rėmėjai.

Gruodžio 5 d. – Tarptautinė savanorių diena. Šia proga atkreipiame dėmesį į šalia gyvenančius žmones, kurie jautriai reaguoja į aplinkoje esančius sunkumus ir telkiasi į būrį tai spręsti. Pasmalsavome, ką...