Pasidalink per Facebook!

KOVID-19, koronavirusas, „karonė“, kaip tik nevadinama šį pavasarį visą pasaulį užgriuvusi bėda. Priverstinai užsidarę, atsiskyrę vieni nuo kitų: kituose miestuose gyvenantys broliai, seserys, vaikai su šeimomis tapo pasiekiami tik ryšio pagalba. O namie likusieji turi laiko tvarkytis, atlikti seniai atidėliojamus darbus, pavartyti nuotraukų albumus, paskaityti knygas ar sutvarkyti archyvus.

Tokiu „laisvu laiku“ pasinaudojau ir aš. Dėliodama senus dokumentus, nuotraukas, giminės susirašinėjimo laiškus iš tremties, jau naujai kaupiamą medžiagą apie Širvintų valsčiaus savanorius, rinktą Lietuvos šimtmečiui, apie savanorius, pareigūnus, tarnavusius tuometinei valstybei. Pastebėjau labai pažįstama pavardę – Rakutis.

Nuo senų laikų pažįstu Oną Rakutytę-Žukauskienę. Parūpo išsiaiškinti, ar nebus savanoris Baltrus Rakutis giminė. Mano nuojauta ne tik pasitvirtino, kad tai ne bendrapavardis, o dideliam džiaugsmui sužinojau, kad tai yra Onutės tėtis. 1919 metais, pats būdamas devyniolikmetis, Baltrus įstojo į Lietuvos kariuomenę savanoriauti, vyresnio brolio Jono pavyzdžiu. (Jau okupavus Lietuvą Jono šeima buvo ištremta į Sibirą). Už tarnybą savanoriams būdavo skiriami žemės sklypai. Jonas Rakutis žemės gavo Ukmergės valsčiuje, o Baltrui teko sklypas mūsų rajone, Dailidžionių kaime. Tačiau kovotojas ne taip greitai tapo žemdirbiu.

Įprato ir patiko jaunam vyrui kariška drausmė ir tvarka. Todėl pasibaigus mūšiams, savanoris pradėjo tarnauti tėvynei dirbdamas pasienio policininku. Vienoje tarnybos vietoje pasienio pareigūnai ilgai neužsibūdavo, tad Baltrus per savo tarnybos laiką dirbo keliuose pasienio punktuose. Štai Druskininkų pasienio punkte įsižiūrėjo į dailią dzūkaitę.

Varėnos rajono Žilinų bažnyčioje susituokė ir jauną žmoną atsivežė į Dailidžionis. Čia statėsi namus, augino vaikus. Leido į mokslus keturis sūnus ir jauniausią dukrą Onutę. Kai po kurio laiko sutikusi iš Vilniaus atvažiavusią atostogauti Onutę, paklausiau, kur mokosi ir kuo taps baigusi mokslus, sužinojau apie sanitarijos felčerius. O koks tai darbas ir pareigos, be Onutės paaiškinimo nesupratau. Pasirodo, medicinos mokykloje, kur mokėsi Onutė, rengiami ne tik felčeriai, o ir sanitarijos felčeriai. Bent man tokia specialybė pasirodė reta ir įdomi. Pagal paskyrimą, jau baigusi mokslus ir tapusi diplomuota specialiste, Ona Rakutytė pradėjo dirbti rajono sanitarijos epidemiologijos stotyje. Kiek žinau, tai vienintelė O. Žukauskienės darbovietė.

Dabar, būdama senjorė, Onutė dažnai lanko šv. arkangelo Mykolo bažnyčią. Ji priklauso bažnyčios rožinio grupei. Pasirodo, mūsų parapijoje yra net trys tokios grupės. Vienoje grupėje yra po dvidešimt narių. Nariai privalo kasdien melstis – kalbėti vieną priskirtą rožinio paslaptį. Širvintiškiai pasiskirstę kokia intencija tą dieną bus kalbamas rožinis. Antradieniais, penktadieniais dažniausiai meldžiamasi už mirusius, trečiadieniais – už šeimas, ketvirtadieniais – už kunigus. Reikalui esant, intencijos keičiamos, tada meldžiamasi pagal poreikį. Dabar karantinas, tad melstis belieka namuose ne tik eilinį vakarą, bet ir per didžiąsias metines šventes.

Onutę nuo pavasario iki vėlyvo rudens pastebėdavau besitvarkančią miesto kapinėse. Tai vienoje vietoje tvarko kapą, tai kitoje purena, laisto, pašluoja, surenka lapus. Pamaniau, vietinė, savo artimųjų kapus prižiūri. Tik dažnai besilankantys kapinėse paaiškino, kad Ona tvarko ne tik savųjų, bet ir Vyčio kryžiaus bei Nepriklausomybės medaliu už pagalbą kovotojams apdovanotos Malvinos Kaušinytės kapą. Malvina buvo vienuolė, tad nėra kam lankyti ir prižiūrėti jos kapelį. Tačiau atsiranda gerų žmonių, kurie be jokios reklamos, be afišavimosi daro gerus darbus. Anksčiau M. Kaušinytės kapą tvarkė jau anapilin iškeliavusi Vaclova Kamarauskienė. Jėgoms senkant, ji savo rūpestį dėl Malvinos kapo perleido savanorio dukrai Onutei. Onutė nė nemanė atsisakyti šio įpareigojimo, sąžiningai ėmėsi kapo priežiūros.

Ne vien kapinėse darbuojasi O. Žukauskienė, ji dažna viešnia parapijos senelių globos namuose. Čia ji su Ona Krikštaponiene visada laukiamos globos namų gyventojų. Tik va dabar liūdi seneliai: nėra jų viešnių – karantinas. Tačiau tai tik, kad ir labai nemaloni, bet laikina pertrauka.

„Lauksime permainų į gerąją pusę, o tada susitiksime su savo geradarėmis. Perduokite joms gerų dienų, palinkėkite sveikatos“, – telefonu kalbėjo globos namų gyventojos Aldona, Janina su Filomena, kai paklausiau, ar neprailgsta karantino dienos. Kai telefonu (dabar pagrindinė bendravimo priemonė) Onutei perdaviau senelių linkėjimus, ji trumpai patylėjusi pasakė, jog laikas maldai.

Ačiū, Onute, už maldas, už savanoriavimą, už tai, ką darai negailėdama nei jėgų, nei sveikatos. Telydi Tave ramybė ir aplinkinių dėkingumas ir pagarba.

KOVID-19, koronavirusas, „karonė“, kaip tik nevadinama šį pavasarį visą pasaulį užgriuvusi bėda. Priverstinai užsidarę, atsiskyrę vieni nuo kitų: kituose miestuose gyvenantys broliai, seserys, vaikai su šeimomis tapo pasiekiami tik ryšio...