Pasidalink per Facebook!

Zibalų, Levaniškio apylinkėse kažkada gyveno nemažai gyventojų Lajauskų pavardėmis. Kodėl parūpo Lajauskų pavardė? Tikrai visi Širvintų rajono gyventojai žino, kad jaunas Zibalų parapijos kunigas Kazimieras Lajauskas 1921 metais buvo nužudytas lenkų nacionalistų. Ar dar yra šios giminės palikuonių?

Kreipiausi į Levaniškio kaime gyvenantį Algį Vinclovą. Senjoras Algis papasakojo, kad vaikystėje niekas apie kunigo nužudymą nešnekėjo, gal vengė, gal bijojo. Tais laikais, kai Algis buvo vaikas, apie tokius dalykus buvo pavojinga kalbėti, tada ir sienos turėjo ausis. Suaugusieji, giminės, tarpusavyje gal pasikalbėdavo, tačiau vaikai apie tai negirdėdavo. O vėliau, kai jau buvo galima išsiklausinėti ir kai tapo įdomu – jau nebeliko ko paklausti.

Vinclovų šeimoje augo trys sūnūs. Sulaukę mokyklinio amžiaus, keliavo į Bajorkampio pradinę mokyklą. Čia Lajauskų namuose buvo įsikūrusi pradinė mokykla. Vaikus tuo metu mokė mokytojas Jonas Imbrasas. Visi pirmos–ketvirtos klasės mokiniai mokėsi vienoje patalpoje, o mokinių buvo per dvidešimt, tačiau mokytojas puikiausiai susitvarkė su visais mokinukais. „Tais laikais, mokytojas buvo labai gerbiamas. Vaikams mokytojas buvo sektinas pavyzdys ir autoritetas“, – prisiminė ponas Algis. Baigus Bajorkampio pradinę, teko pereiti į Zibalų aštuonmetę. Tiksliuosius mokslus lengviau kremtantis nei humanitarinius, Algis sėkmingai baigė ir šią mokyklą. O kur toliau? Vilioja kažkas naujo. Gal elektra? Čia jau mama buvo prieš: „Vaikeli, pavojinga“. Mat, ką tik Vinclovų namai buvo elektrifikuoti, gera namie, šviesu, tačiau kas nežinoma – pavojinga ir nepatikima. Būsimasis elektrikas ėmėsi gudrybės, paaiškino mamai: „Tu čia sėdi ir verpi, o jei nukris nuo lubų balkis – tai irgi pavojinga“. Prieš tokius argumentus mama jau neprieštaravo. Tad rudenį Algis išvyko mokytis į Raseinius. Čia mokėsi profesinėje technikos mokykloje ryšininko-elektriko specialybės. Mokslo laikas Raseiniuose greit prabėgo. Tačiau vaikinukas suprato, kad elektros mokslais būtina dar daugiau pasidomėti, tad nieko nelaukęs įstojo mokytis į Ukmergės žemės ūkio mechanizacijos technikumą. Kol mokykla keitė mokyklą, Algiui atėjo toks amžius, kada „šaukė Tėvynė“. Tarnauti kariuomenėje Gorkio srityje, Algio laimei, teko tik dvejus metus. Čia pasitarnavo neseniai gautas diplomas ir įsigyta specialybė. Dvejus metus Algis tarnavo būdamas karinio aedrodromo kilnojamos elektrinės viršininku. Ir galų gale laisvė! Diplomas rankose, kariuomenėje atitarnauta.

Grįžęs į tėviškę, Levaniškio kaime, įsidarbino Vlado Žvirblio kolchoze. Elektrikas buvo labai reikalingas, nors, anot Algio: „Darbo biografijos pradžioje tiek to darbo ir tebuvo. Keli varikliai, daugiausia tekdavo keisti elektros lemputes. Plečiantis kolchozui, darbo daugėjo“. Ne vien darbas rūpėjo jaunam vaikinui. Pastebėjo gražią buhaltere dirbančią ukmergiškę. O Leonorai, baigusiai Vilniaus buhalterinės apskaitos technikumą, tai buvo pirmoji darbovietė. Laikui bėgant, keitėsi darbo vietos, tačiau buhalterijai Lionė liko ištikima. Po kurio laiko Lionė tapo Vincloviene, o šeimoje apsilankę gandrai nudžiugino jaunus tėvus dviem dukrytėmis.

Tvarkingai dirbantį, sumanų elektriką pastebėjo ne vienas kolchozo pirmininkas. O Kiauklių pirmininkui pavyko įšnekinti jauną specialistą pereiti dirbti pas jį. Darbas gerai žinomas, tad Algis greitai tapo saviškiu naujoje darbovietėje. Ne tik pagrindinis darbas, bet ir įvairios visuomeninės pareigos buvo pavedamos Algiui. Atsilaisvinus pirmininko pavaduotojo postui, Algis buvo įkalbintas užimti vakancinę vietą. „Labai nenoriai sutikau. Dirbdamas pavaduotoju, jaučiausi ne savo vietoje. Ne dėl to, kad nesupratau ar nesugebėjau. Pavaduotojo pareigos ir atliekami darbai man atrodė visai tuščias laiko leidimas, darbas dėl nieko. Buvo tokia tvarka, jei yra toks etatas, jis turi būti užimtas, o kokia nauda ūkiui iš to –nesvarbu. Už šias pareigas gaunamas nemenkas atlyginimas man atrodė bereikalo švaistomos lėšos“.Tokių minčių vedamas, Algis, pasitaręs su žmona, sugalvojo priežastį dėl ko galėtų grįžti į tėviškę – mama namuose liko vieniša. Begyvendamas senuosiuose, savo gimtuosiuose namuose, Algis sumanė šalia pasistatyti savo namą. „Jau seniai gyvename šiame erdviame name. Statėme manydami, kad kartu gyvens mano mama, žmonos tėvai ir dvi dukros. Galvoji vienaip, o išeina kitaip: nebėra mūsų abiejų tėvų, dukterys su šeimomis gyvena Vilniuje. Štai dabar belikome tik dviese. Kai tik išleidome dukras į Vilnių mokytis, tiek jas ir tematėme. Studijos universitete: Vilma tapo chemijos mokytoja, Ligita –biologijos, po to vestuvės. Susisuko savo gūžtas ir dukros su šeimomis, tapo viešniomis savo namuose. Laimei, anūkė Rimantė, raudono diplomo magistrantė, pasirinkusi biochemikės studijas, įstojusi toliau gilinti biochemijos žinias, sieks daktaro laipsnio, nors jau dabar dirba šioje srityje, dažna viešnia pas mus. Jaučiame, kad neilgam Rimantė čia, planuoja vykti į užsienį tobulintis.“

„Esu Stasės Lajauskaitės sūnus. Tikrai nežinau, ar nužudytasis kunigas Kazimieras Lajauskas mums buvo giminė. Tačiau mano tėtis su dviem kaimynais važiavo atgabenti kunigo kūną. Šį rugsėjo mėnesį Zibalų bažnyčioje buvo švenčiami atlaidai, sutapo su Zibalų parapijos įkūrimo šimtosiomis metinėmis. Šios parapijos pirmuoju kunigu ir buvo paskirtas Kazimieras Lajauskas. Kunigas Zibaluose ėmė laikyti Šv. Mišias lietuviškai. Tai labai nepatiko lenkų nacionalistams. Sužinoję, kada kunigas vyks į Vilnių bažnytinių reikmenų, patykoję pasaloje, ties Lipuvkos mišku, jį nužudė. Brolio sūnus Aldas Vinclovas – kunigas, dirba Joniškio bažnyčioje. Gal tai giminystės genai, tačiau negaliu tvirtinti. Nebeliko iš ko sužinoti, nors Lajauskų dar esama.Levaniškių kaimas taip pat sunyko. Kaime buvę namai po melioracijos nugriauti, likę tik buvę prie kelio.“

Prie kunigo Kazimiero Lajausko Zibalų bažnyčios šventoriuje nuolat plazda Lietuvos vėliava. Jo nužudymo vietoje stovi atminimo akmuo. Nepamirštas kunigas, lietuvių kalbos puoselėtojas Širvintose.

Zibalų, Levaniškio apylinkėse kažkada gyveno nemažai gyventojų Lajauskų pavardėmis. Kodėl parūpo Lajauskų pavardė? Tikrai visi Širvintų rajono gyventojai žino, kad jaunas Zibalų parapijos kunigas Kazimieras Lajauskas 1921 metais buvo nužudytas...