Savigyda ir saviveikla
Nomedos Drazdienės piešinys
Straipsnis buvo išspausdintas liepos 4 d. laikraščio „Širvis“ 26-ame šių metų numeryje.
Štai, mielieji, ir užbaigėm pirmąjį pusmetį. Sulaukėm ilgiausios metų dienos, o trumpiausią naktį šventėme Rasas. Ta proga šv. Jonas ir lietučio vieną kitą lašą atsiuntė – smagu buvo.
Tik nesimatė toje šventėje mūsų prakilniosios valdovės. Andai vis dalyvaudavo, savo mylimą vyrą iškilmingai vainikuodavo, laikraščiai tai smulkiai aprašydavo – geri buvo laikai. O štai šiemet – tyla. Tik nutilus šventės aidams, paaiškėjo – ne vainikėlių plukdymas šįsyk valdovei skaidriausiajai rūpėjo. Pasirodo, jos teismo byla laukė, reikėjo ginamąją kalbą ruošti, kokie jau čia vainikai ir žolynai. Net ir stebuklingojo žiedo nesinorėjo ieškoti, nors ir labai jis būtų pravertęs.
Nepasigailėjo valdovės kietaširdžiai teisėjai, neišgirdo jos protingųjų argumentų, ėmė ir skyrė rimtą sumą iš kišenės traukti ir medicinos reikalams ją aukoti. Taip, be asmeninės valdoviškos finansinės paramos miestelio medicina neišgyvens. Pasirodo, senosios poliklinikos vadovės išvarymas ir jos vieton partijos bendražygės patupdymas problemų ne tik neišsprendė, bet tik padidino, arba net naujų prigimdė. Anądien užsukau ir ašai poliklinikon, rūpėjo pasižiūrėti, kas tenai pasikeitė. Radau pokyčių, tikrai radau. Štai paradiniai laiptai atrodo dvigubai baisiau, nei prieš porą metų, visai jau baigia ištrupėti ir subyrėti. Ir koridoriai daug tuštesni, nei andai buvo. Pažįstama sesutė pakuždėjo: tai todėl, kad pacientų vis mažėja ir mažėja, bėga jie iš poliklinikos būriais. Ir kaipgi nebėgs. Neseniai bičiulis skundėsi, kad paprašė lašiukų nuo slogos išrašyti, tai visus miestelio vaistininkus su savo receptu prajuokino. Parašė jam garbioji daktarė lašiukus, kurių jau seniai niekas nebegamina ir nebeparduoda. Tuomet bičiulis kaip mat movė iš poliklinikos į privatų centriuką, kol jo pasenusiais vaistais nespėjo nugydyti.
Na, nenukrypkim į šoną, apžvelkim pasikeitimus toliau. Didelis pasikeitimas poliklinikos vadovės kišenėje: bene metus jau gauna jinai solidų algos priedą už sunkų, bet efektyvų darbą. Čia bene rimčiausias pokytis ir būtų.
O kai kas nepasikeitė ir, matyt, nebepasikeis. Išdidžios daktarės, visai nežiūrėdamos į tavo talonėlyje užrašytą vizito laiką, gali pradingti be jokių paaiškinimų. Nėra taip jau blogai, ne visai dienai dingsta, tik kokiam pusvalandžiui, matyt, kol kavos puodelį su kolegėmis išsriubčios. Ir nieko čia tokio. Tu vis tiek ligonis, tau nėra kur lakstyti, gali tą papildomą pusvalandį pasmaksoti prie durų – nuo to sveikata nepablogės.
Tai tiek pastebėjau pasikeitimų poliklinikoje. Tiesa, pacientus girdėjau svarstant, kad gal nebeverta tų aptrupėjusių laiptų bemindžioti ir prie kabinetų laiką gaišti, geriau jau užsiimti savigyda. Bus ir pigiau, ir saugiau ir poliklinikos kolektyvo ramybės neteks drumsti.
Na, poliklinika ar savigyda, čia jau ašai ne patarėjas, lai patys apsisprendžia. O štai teismas nusprendė, kad valdovė, išvydama iš poliklinikos ir iš miestelio senąją vadovę, užsiėmė saviveikla. Ir todėl iš nuosavos kišenės turės jai sumokėti negautą atlyginimą už netrumpą laiką. Štai kokį smūgį kirto: valdovas tu ar ne valdovas, o saviveikla gali užsiimti tik kultūros centre šokdamas ir dainuodamas. (Tinka ir pasirodymai partinėje tribūnoje). Gydymo įstaigoje ne vieta nei savigydai, nei saviveiklai – ir ne kitaip.
O šiaip miestelyje viskas gera ir gražu. Gėlės žydi, kur ne kur statybos darbai juda, pilietiški žmonės pamažu tampa politiškais – viskas taip, kaip ir turi būti. Jokios saviveiklos, mielieji, ar ne taip? Kiekvienas darykite tai, ką išmanote ir neteks niekam nieko įrodinėti. Visiems bus gerai, gal tik teisėjams kiek blogiau. Nes jei niekas nesiims saviveiklos, tai teismams labai sumažės darbo. Bet mes dėl to galvos nesuksim, ar ne? Iki pasimatymo po savaitės
Jūsų Varpininkas – nepripažįstantis saviveiklos ir savigydos
Parašykite komentarą