Gyvūnus mylim, žmonių – ne itin?
Jonė Lieponė
Straipsnis buvo išspausdintas liepos 4 d. laikraščio „Širvis“ 26-ame šių metų numeryje.
Eilinį kartą televizoriaus ekrane postringauja gyvūnų teisių gynėja ir globėja. Mergytė, kuriai dar, liaudiškai tariant, „pienas nuo lūpų nenudžiuvo“, moko visą Lietuvą gyvūnų priežiūros subtilybių. Tiesą sakant, „moko“ yra ne visai tikslus išsireiškimas. Trapi iš pažiūros mergytė įsakmiu, kone karišku balsu duoda nurodymus ir grasina pilietinėmis akcijomis, spaudos atakomis ir kitais „maloniais“ dalykais, jei nebus daroma taip, kaip nori kalbančioji ir jai prijaučiantys. Tiesą sakant, baugoka žiūrėti ir klausytis, labai jau primena filmuose matytus kadrus apie hitlerjungendo jaunimą.
Pastaruoju metu gyvūnų teisių gynėjų judėjimai plinta visame pasaulyje. Kovodami už gyvūnų teises, jie patys tarsi supanašėja su ginamaisiais, perima jų agresyvumą. Nežinau, kaip kitur, bet Lietuvoje, mano manymu, tuo užsiima daugiausia moksleiviško amžiaus jaunimas, apie gyvūnų auginimą ir priežiūrą nelabai turintis dažniausiai ir teorinio supratimo, nekalbant jau apie praktiką. Bet jie jaučiasi esantys teisūs, galintys įsakinėti ir imtis įvairių drastiškų priemonių. Ne per seniausiai sunerimo verslininkai, gavę laiškus su nurodymu nustoti prekiauti ar vartoti patiekalų gamyboje narvuose laikomų vištų kiaušinius. Kitaip… toliau vardijamų priemonių neminėsim ir nešiurpinsim skaitytojų. Akcijos sumanytoja viešai pareiškė: taip, rašėm ir toliau rašysim, grasinsim, kol mūsų nebus paklausyta. Nes kitaip su tais verslininkais negalima, jie mūsų neklauso.
Gyvūnų gerovei vis daugiau dėmesio skiria ir Europos Sąjungos organizacijos, jos taip pat rekomenduoja gerinti laikymo ir auginimo sąlygas. Skirtumas tas, kad ten dirba išmanantys žmonės, suprantantys, kad niekas nepasidaro vienu mostu, „lydekai paliepus, man panorėjus“, todėl jie ne komanduoja, o rekomenduoja palaipsniui keisti esamą tvarką. O štai vadinamieji gynėjai nori visko čia ir dabar, kiekvienas jų įgeidis turi būti vykdomas nedelsiant.
Kodėl taip yra? Mano manymu, todėl, kad tie gynėjai – savanoriai yra labai jauni, neturintys nei žinių, nei patirties, nei kantrybės. Ko gero, vadovaujami kažkokių šešėlinių organizatorių, tampomi už virvučių, puolantys ir reikalaujantys. Dažniausiai tai miesto jaunimas, tų ginamų gyvūnų natūralioje aplinkoje nė nematęs, jų laikymo ir auginimo sąlygų neišmanantis, bet su jaunatvišku maksimalizmu puolantis į ataką. Kas liks po tos atakos, jiems nei kiek nerūpi. Jie negali būti neteisūs, jų klausytis privalo visi. Neseniai ir mūsų rajone plačiai nuskambėjo istorija apie „kietaširdį“ ūkininką, anot jaunosios savanorės, laikantį savo gyvūnus kančiose ir nusipelnantis visuotinio pasmerkimo. Apie tai, kaip jautėsi rimtų širdies problemų turintis ir į tėvus „žinovei“ tinkantis žmogus, ji turbūt nė nesusimąstė. Tiksliau, jai tas ir nerūpėjo, rūpėjo tik parodyti save, kaip nenuilstančią kovotoją už gyvūnų gerovę. „Kieta“ ūkininko širdis po straipsnio paskelbimo rimtai sustreikavo, vyras vos liko gyvas. Nežinau, ar apie tai išgirdo griežtoji gynėja, bet nemanau, kad išgirdusi apgailestavo. Ji juk atliko savo misiją, paviešino „siaubingą“ nepriežiūros faktą ir tą naktį (kaip turbūt ir visas kitas) miegojo ramiai. Po manęs nors ir tvanas, aš čia tikrai niekuo dėta. Svarbiausia – gyvūnų gerovė, o žmonės lai patys kapstosi. Ir murdosi purve, kurį aš pati ir papyliau. Taip jam ir reikia.
Tikrai nesu abejinga gyvūnų nepriežiūrai, juo labiau – kankinimui. Bet ar kartais neperlenkiame lazdos? Ir norėdami apginti gyvūną, dažnai aukojame žmogų, atiduodami jį, kaip sakoma, vilkams sudraskyti. Vadinasi, gyvūnus ir jų teises privalome visi gerbti, o štai su jų augintojais galima ir nesiceremonyti. Jaunatviško maksimalizmo genami pulkime į ataką, sutrypkime jį į purvą taip, kad nebeišsikapstytų. Nes mes gyvūnų teisių gynėjai, mes mylime ir gerbiame juos. O štai žmonės mums buvę nebuvę.
Štai taip man dažniausiai atrodo gyvūnų globėjų veikla. Tikrai norėčiau būti neteisi, deja…
Parašykite komentarą